Paaiškėjo, kad V. Lingio nužudymą užsakė visai ne B. Dekanidzė

„Lietuvos ryto“ žurnalistas A. Lekavičius mums prieš kelias dienas pranešė, kad dienraščio „Respublika“ leidėją ir žurnalistą Vitą Lingį užsakė nužudyti visai ne Borisas Dekanidzė, kaip skelbė iki šiol Generalinės prokuratūros legendos.

Tokiu būdu gali griūti visa Artūro Paulausko politinė karjera – juk savo, kaip „kovotojo su mafija“ įvaizdį A. Paulauskas susikūrė iš V. Lingio nužudymo bylos – būdamas generaliniu prokuroru, pats vaikščiojo į teismo posėdžius, kuriame buvo teisiamas B. Dekanidzė. Kita vertus, tai, kad nužudė nekaltą žmogų, Lietuvos Respublika niekada neprisipažins – juk būtent per B. Dekanidės bylą visas Lietuvos teisės „elitas“ ir padarė savo karjeras.

Visas A.Paulausko gyvenimas – apgaulė. Simboliška, kad A. Paulauskas pasisako už teisingumą, o tuo pačiu metu jo parankiniai pardavinėja įstatymus Seime.

„Lietuvos rytas“ mums pranešė, kad vienas iš Vilniaus brigados lyderių Igoris Tiomkinas taip pat buvo nužudytas ir atskleidžia, kodėl.

A.Lekavičius rašo: „Nusikaltėlių šulo Igorio Tiomkino nužudymo mįslė jau beveik įminta. Kriminalistai sulaikė asmenį, kuris įtariamas pernai liepos mėnesį prie daugiabučio Trinapolio gatvėje Vilniuje paleidęs keturis mirtinus šūvius. Pareigūnai turi duomenų, kad I.Tiomkiną, pravarde Timocha, nužudė buvęs boksininkas Jevgenijus Kuzinas. Teismas šį šaltakraujiškumu garsėjantį vyriškį jau leido suimti trims mėnesiams. Sulaikymo metu pas jį buvo rastas kovinis pistoletas. Vyriškį atpažino ir žmogžudystės liudininkė – I.Tiomkino draugė. Įtariamąjį sulaikiusių pareigūnų žvilgsniai nukrypo ir į vienu turtingiausių Lietuvos žmonių laikomą Viktorą Malachovą, pravarde Malachas. Būtent J.Kuzinas yra laikomas vienu artimiausių jo žmonių, savotišku asmens sargybiniu. Tačiau priremti prie sienos šio praeityje su vadinamąja Sportininkų brigada sieto šykštumu garsėjančio turtuolio kol kas nepavyksta.

Liudininkė liko gyva

Jau antrus metus vykstantis tyrimas dėl I. Tiomkino nužudymo apaugo paslaptimis. Iškart buvo aišku, kad žmogžudystei gerai pasiruošta. Žudikas palaukė iš restorano į butą Trinapolio gatvėje su mergina grįžtančio I.Tiomkino, ir kai šis darė laiptinės duris, iš arti tris kartus šovė į nugarą. Nusikaltėlių šului suklupus, buvo paleistas ketvirtas – kontrolinis šūvis į galvą.

Tačiau daug žmogžudysčių išnarpliojusiems Vilniaus kriminalistams atrodė keista, kad be kaukės šaudęs žudikas paliko gyvą kartu su auka buvusią merginą.

Šešėlis krito ant D. Kaplano

Pradėję tyrimą pareigūnai iki smulkmenų išnarstė I. Tiomkino gyvenimo peripetijas, aiškinosi tarpusavio santykius su buvusiais bendražygiais ir verslo partneriais. Iš pradžių įtarimų šešėlis dėl žmogžudystės užsakymo krito ant I. Tiomkino vaikystės draugo, o dabar Rusijos milijardieriaus Dovydo Kaplano, pravarde Dodikas. Būtent šiai versijai tikrinti ir buvo skirta daugiausia dėmesio. Ypač po to, kai paaiškėjo, jog D. Kaplanas turėjo rimtą motyvą nužudyti savo vaikystės draugą. O to motyvo ištakos siekė dar tuos laikus, kai sostinėje siautėjo „Vilniaus brigada“ – Boriso Dekanidzės, I. Tiomkino ir D. Kaplano valdoma galingiausia nusikalstama grupuotė.

Kur pradingo juodoji kasa?

Kol I. Tiomkinas beveik dešimt metų už turto prievartavimą krimto kalėjimo duoną, buvęs „Vilniaus brigados“ finansininkas ir savotiškas smegenų centras D. Kaplanas padarė svaiginamą karjerą ir prasibrovė į turtingiausių Rusijos žmonių gretas.

Nors po žurnalisto Vito Lingio nužudymo teisėsaugininkai sutriuškino „Vilniaus brigadą“, pareigūnams nepavyko perimti pinigų, kurie buvo sukaupti iš kriminalinės ir šešėlinės veiklos. Kalbama, kad visą nusikalstamo susivienijimo juodąją kasą – kelis milijonus JAV dolerių – tuomet užvaldė D. Kaplanas.

Už dalį šių pinigų D. Kaplanas per savo partnerį Sergejų Klimuką nupirko, o paskui pelningai pardavė „Snoro“ banką (čia tai visišką nesąmonė parašė A. Lekavičius – „Snoras“ buvo įsteigtas R.Baranausko ir vėliau valstybės naciolaizuotas).

Gauti milijonai ištirpo

Tad 2004 metais iš kalėjimo grįžęs I. Tiomkinas prieš savo vaikystės draugą pasijuto lyg elgeta prieš karalių.

Kažkada sportiškas ir stiprus I. Tiomkinas nuo chuliganų gindavo iš mokyklos su portfeliuku grįžtantį rubuilį ir bailoką Dodiką. Dabar jau pats D. Kaplanas vienu mygtuko paspaudimu galėjo lemti daugybės žmonių likimus.

Tad I. Tiomkino vizitas jam buvo lyg aidas iš kito, jau pamiršto pasaulio.

Nors D. Kaplanas ir neapsidžiaugė iš kalėjimo grįžusiu vaikystės draugu, jo neatstūmė. Bent jau pats I.Tiomkinas savo draugams vėliau gyrėsi, kad Dodikas gyvenimo pradžiai jam davė 10 milijonų eurų.

Bet prabangą mėgusio I. Tiomkino rankose pinigai greitai ištirpo. Jis pirko prabangius automobilius ir vilas Latvijos pajūryje.

Skirtingi gyvenimai

Pinigų reikėjo daugiau, tačiau D. Kaplanas nebenorėjo arčiau prisileisti I. Tiomkino. O viską iššvaistęs I. Tiomkinas negalėjo ramiai žiūrėti, kaip Dodikas maudosi prabangoje. Likus pusantrų metų iki I. Tiomkino nužudymo D. Kaplanas Sardinijos saloje pompastiškai atšventė savo 45-ąjį gimtadienį. Kalbama, kad puota kainavo pusantro milijono eurų. Iš vietinės savivaldybės jis už 30 tūkstančių eurų išsinuomojo pliažą, o dar 400 tūkstančių pervedė garsiam dainininkui Stingui už privatų koncertą. Švęsti gimtadienio savo jachta atplaukė oligarchas Romanas Abramovičius, nuosavu lėktuvu atskrido kitas milijardierius Ališeras Usmanovas. Buvo laukiama ir prezidento Vladimiro Putino patarėjo Dmitrijaus Peskovo, kuriam D. Kaplano verslo partneriai dažnai paskolindavo savo jachtą. Į šį pobūvį buvo pakviestas ir I. Tiomkinas. Jis dar labiau pajuto prarają tarp savo ir vaikystės draugo gyvenimo. Jausdamas nuoskaudą I. Tiomkinas sugalvojo planą, kaip prispausti Dodiką.

Pritrūko tiesioginių įkalčių

Silpnoji D. Kaplano vieta buvo V. Lingio nužudymas.

Nors už šio nusikaltimo organizavimą myriop buvo nuteistas ir sušaudytas „Vilniaus brigados“ vadeiva Borisas Dekanidzė, tyrėjai neatmetė versijos, kad tikrasis žmogžudystės užsakovas galėjo būti D. Kaplanas. Būtent jam labiausiai buvo naudinga žurnalisto mirtis, nes demaskuojantys straipsniai ypač kenkė šešėliniam D. Kaplano verslui.  Iš karto po V. Lingio nužudymo D. Kaplanas buvo sulaikytas trims paroms, tačiau dėl įkalčių stokos paleistas. Nors ir nustatyta, jog D. Kaplanas dalyvavo vienoje Jūrmalos viloje vykusiame pasitarime, per kurį buvo nuspręsta nužudyti V. Lingį, tiesioginių įrodymų apie jo kaltę teisėsaugininkams nepavyko gauti.

Buvo griebtasi šantažo?

Netgi ir vėliau, sulaikius nusikaltimo vykdytojus, niekas neprakalbo apie D. Kaplano vaidmenį. Tylėjo ir I. Tiomkinas su B. Dekanidze. Likus kelioms dienoms iki B. Dekanidzės sušaudymo pasmerktąjį aplankė prokuroras Gintaras Jasaitis. Tačiau net ir jausdamas artėjančią mirtį „Vilniaus brigados“ vadeiva apie D. Kaplaną nieko nepasakė. Tačiau situacija pasikeitė po V. Lingio nužudymo praėjus daugiau kaip 15 metų. Manoma, kad norimų pinigų iš D. Kaplano negaunantis I. Tiomkinas pradėjo jį šantažuoti ir grasinti, jog perduos teisėsaugai. Yra duomenų, kad Timocha kalbino Igorį Achremovą bei kitus V. Lingio žudikus, taip pat daug apie anų laikų įvykius žinojusį buvusį aukštą Vidaus reikalų ministerijos pareigūną Henriką Margenį, jog jie duotų parodymus prieš D. Kaplaną – patvirtintų, kad jis buvo tikrasis žurnalisto nužudymo užsakovas. Kalbama, jog kai kurie jų ne tik sutiko prireikus liudyti teisėsaugai, bet ir I. Tiomkinui raštu išdėstė apie D.Kaplano dalyvavimą nusikaltime. Manoma, kad surinkęs šiuos parodymus I. Tiomkinas ėmė šantažuoti D.Kaplaną.

Tad iš pradžių ir buvo manyta, kad neapsikentęs šantažo D. Kaplanas galėjo užsakyti I. Tiomkino nužudymą. Tuo pat metu tyrėjų žvilgsniai krypo ir į vilnietį V. Malachovą. Buvo duomenų, kad I. Tiomkinas galėjo reikalauti pinigų ir iš šio netikėtai praturtėjusio veikėjo.

V. Malachovas jaunystėje teistas už plėšimus, o vėliau sietas su sostinėje siautėjusia Sportininkų grupuote, įvardijamas kaip jos lyderis. Ši grupuotė viena pirmųjų nuo įžūlių smurtinių nusikaltimų perėjo prie intelektualesnių – įrengusi aukšto lygio spaustuves, gamino ir platino netikrus pinigus, vežiojo nelegalius migrantus ir prostitutes. Jau tada V. Malachovo turtai augo kaip ant mielių, o pats jis buvo neliečiamas.

Vyriškis sostinėje pasistatė kelis namus, iš jų bene įspūdingiausią surentė prestižinėje Blindžių gatvėje. Niekas negalėjo suprasti, kaip jam pavyko gauti leidimus ant kalno esančiame 30 arų sklype statytis beveik 800 kvadratinių metrų namą“.

V. Lingio nužudymo byla iki šiol neištirta

Kitaip sakant, „Lietuvos rytas“ mus informavo, kad žurnalisto V. Lingio nužudymo organizatorius buvo visai ne B. Dekanidzė, o galėjo būti jo senas draugas D. Kaplanas.

Apie, tai, kad B. Dekanidzės teismas buvo tik parodija, „Laisvas laikraštis“ jau rašė. Apie šią bylą LL papasakojo tuo metu Vilniaus apygardos prokuratūroje dirbusi prokurorė Daiva Guobienė:

- Visi tie dalykai...pakalba-me, pvz., apie Gintarą Jasaitį (buvusį gen. Prokuroro pavaduotoją, kuris paskutinis lankė B.Dekanidzę kalėjime  - aut. Pastaba). Tai, ką aš pasakysiu, nuskambės labai žiauriai, tačiau mano galva, pas mus pūti teisėsauga ir iš dalies valstybė pradėjo nuo Boriso Dekanidzės bylos. Ši byla ir suformavo pagrindinį pūlinį, ir kuri parodė tiems, kurie yra valdžioje ir teisėsaugoje aukštuose postuose, įtikinamai ir galutinai, kad jie yra nepriklausomi. Anksčiau jie dar bijodavo Maskvos.

O dabar – padarė tokį dalyką kaip Dekanidzės byla ir liko nenubausti. Tada ir įvyko lūžis, ir jie suprato, kad gali daryti ką tik nori. Visi tie veikėjai, kurie dalyvavo Dekanidzės byloje – Greičius, Paulauskas, Jasaitis – jie visi padarė karjerą.

- Jūs norite pasakyti, kad Dekanidzės byla buvo sąmoningai klastojama?

- Apie tai, kad toje byloje yra ginklai, iš kurių realiai į Lingį nebuvo šaudoma, jau tuo metu buvo kalbama. Jokių tiesioginių įrodymų taip pat nebuvo. Bet reikėjo tą dalyką padaryti, kad pasirodyti visuomenei, tiek sau, pasidaryti karjerą.

Apie tai, kad bus kažkoks tariamas pasikėsinimas, jau buvo kalbama iki Lingio nužudymo. A.Paulauskui buvo pateiktas penkių žmonių sąrašas, kuriuos neva Dekanidzė rengiasi nužudyti. Buvo minimi A. Paulauskas, E. Bičkauskas, V. Lingys, Britovas ir vienas Aukščiausio teismo teisėjų, jeigu neklystu, Sirvydis.

Kai tas sąrašas buvo parodytas Paulauskui, tas norėjo suimti Dekanidzę, tačiau vietoj to nutarta jį sekti. Kas įvyko toliau? Visiems šiems žmonėms, išskyrus V.Lingį, buvo paskirta apsauga. Kodėl nedavė V. Lingiui ir kodėl jis nebuvo įspėtas? O gal būt, to ir reikėjo?

- Tai manote, kad po Dekanidzės sušaudymo klanas pajuto savo jėgą ir neliečiamumą?

- Taip. Juk vieša paslaptis, kad kai B. Dekanidzė sėdėjo kalėjime, jau po jam paskelbto mirties nuosprendžio, G. Jasaitis lankėsi pas jį. Dekanidzė suteikė G. Jasaičiui tokią informaciją, kuri buvo įrašyta, jeigu neklystu, dviejose kasetėse. Gal jam buvo pasiūlyti kažkokie mainai ir pažadai, ir Dekanidzė suteikė informaciją. Apie ką tais laikais jis galėjo kalbėti? Apie nusikalstamas struktūras? Niekam tai nebuvo įdomu. O aš manau, kad jis galėjo kalbėti apie nusikalstamų struktūrų sąsajas su valdžia, su politikais. Nes tik tuo galima paaiškinti tai, kas vyko po to, net to paties G. Jasaičio greitą judėjimą aukštyn. Ką tai reiškia? Žmogus, turėdamas tokią informaciją, gali manipuliuoti visais tais, apie ką ji surinkta, naudoti ją sau naudingai. Įtakoti teisėsaugą, politikus ir net teisėjų rinkimą.

Kodėl niekas niekada iš G. Jasaičio nepareikalavo atiduoti tų įrašų? Kodėl niekas nežino tų įrašų turinio? Juk tą informaciją Jasaitis gavo ne kaip Gintaras nuo Borios, bet kaip prokuroras. Tai priklauso valstybei – tu, vykdydamas pareigas, surinkai informaciją, kuri priklauso valstybei. Kokią teisę G.Jasaitis ją turėjo pasilikti sau?

- O kiek tiesos tame, kad tėvas Georgijus Dekanidzė išpirko savo sūnų Borisą iš kalėjimo?

- Nekalbėsiu fantazijomis. Turi teisė būti tiek vienokia, tiek kitokia nuomonė.

- Tačiau kodėl likus keliems mėnesiams iki sūnaus egzekucijos Georgijus Dekanidzė pardavė „Vilniaus“ viešbutį tokiam piliečiui Vladimirui Buravcevui, kuris po kelių dienų viešbutį pardavė jau socialdemokrato Vaclovo Litvino  vadovaujamam Žemės ūkio bankui už 30 mln. Litų. Tas V. Buravcevas vėliau kartu su žmona buvo nužudyti kaip nereikalingi liudininkai. Kam atiteko 29 mln. Litų skirtumas?

- Tiksliai nežinau, tačiau esu linkusi mąstyti būtent taip. Kad išsipirko. Kitas dalykas, kad ne visi apie tai žinojo, ir be visi suvokė. Kai kurie tų žmonių dėl Dekanidzės bylos tapo kaip kraujo broliai – juk reikia drąsos nuteisti žmogų mirti žinant, kad gali būti ir kitaip.

Esmė tokia, kad kada buvo sprendžiama, sušaudyti ar ne Borisą Dekanidzę, teisėjų kolegija, nagrinėjusi šią bylą, matė, kad kaltės įrodymų šioje byloje praktiškai nėra. Girdėjau kalbas, kad vieno iš bylą tyrusio pareigūno bute buvo susirinkę teisėjai ir prokurorai ir sprendė, ką daryti su B. Dekanidze.

Prokurorai sutiko, kad nėra įrodymų, kad B. Dekanidzė davė įsakymą nušauti V. Lingį, tačiau pradėjo klabėti taip: „O jūs žinote, kas per kadras yra Dekanidzė, kaip jis moteris prievartauja ir ginklais švaistosi?“. Aš nesakau, kad B.Dekanidzė buvo šventasis, todėl teisėjai taip ir nutarė, kad toks žmogus nevertas gyventi, nors kaltės įrodymų ir nepakanka.

Todėl aš ir sakau, kad teismo kolegija nuteisė B. Dekanidzę mirti remdamiesi tik suformuota opinija, ir nuo to laiko atsirado toks dalykas, kad žmogų galima nuteisti ne už padarytus nusikaltimus, bet už tai, kad apie jį taip visi šneka.

Pvz., kaip apie mane – Viešpatie, visa teisėsauga verkia nuo manęs, nes ji tokia gudri ir protinga, niekaip nepavyksta sugauti. Jeigu tokia, vadinasi, galima nuteisti.

- Aš tai išbandžiau, nes pats esu nuteistas pagal melagingus A.Sadecko parodymus, kad jis neva ne¬dalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime?(vien už šią frazę šių eilučių autorius buvo nuteistas pagal A.Sadecko skundą, tačiau vėliau Aukščiausiojo teismo išteisintas – aut. Pastaba).

- Kai yra užsakyta, galite gintis kaip norite, tačiau apsiginti vis tiek nepavyks.

- Tuo labiau, kad mane teisė tie patys susikompromitavę teisėjai, kaip Skirtunas ir Frolovas.

- O, Frolovas. Kurio namuose nusišovė pareigūnas, ir niekas negalėjo paaiškinti, kaip tai įvyko.

- Jie ten žaidė „rusišką ruletę“, nes, matyt, trūko adrenalino.

- Žmonėms sunku dirbti tokį įtemptą darbą, natūralu, kad jie ieško tokių pramogų. Apie tai, kad vieni teisėjai dirba prokurorams, kiti STT, dar kiti VSD, man tai jau seniai ir gerai buvo žinoma.

Pvz., kai aš turėjau konfliktą su VSD, ir Vilniaus apygardos teisme mane vis tiek teisė Pocienė, VSD šefo A. Pociaus žmona. Nu, klausykite. Kai aš pajutau, kad mane spaudžia iš visų pusių, pradėjau gintis. Iš pradžių STT pareigūnai rado sutarimą su mano buvusiu vyru, sutarė, kad jis pameluos, išvogs iš mano namų dokumentus, o mainais už tai gaus mano butą. Neva motiną uždarome, lieka mažametis vaikas, jis globėjas, lieka butas, kuriam vėliau sutvarkysim nuosavybės dokumentus.

Tačiau aš paaiškinau savo vyrui kad taip žaisti neverta, apkabinėjau jį mikrofonais, ir tą „Trojos arklį“ nusiunčiau atgal pas STT. Jis tvarkingai įrašė visus pokalbius su STT, ir kai manė ėmė labai konkrečiai spausti, aš susitikau su žurnalistu Vytautu Matulevičiumi, kuris per „Kranto“ laidą parodė siužetą, pagarsindamas visą šią istoriją. Visi buvo šokiruoti, nes įraše girdėjosi STT pareigūno balsas su keiksmažodžiais, kaip jis grasino mane sunaikinti.

- O koks tai pareigūnas?

- Merkininkas. Įrašyta, kaip jis žada mano vyrui butą, ir kalba, kad kiti žmonės tuoj pradės „skiesti“ ir „jai galas“. Kai mano vyras paklausė, kad aš ketinuosi kreiptis į žiniasklaidą, mergininkas jam atsakė: „mes patys jai žiniasklaidą surengsim“.

Po to, žinodama, kad Merkininkas ateina pas mane apsikarstęs 50 tūkst. Dolerių vertės įrašymo aparatūra, nors aš esu prokurorė ir jokių sankcijų klausytis ir įrašinėti mano pokalbių nėra. Kai gatvėje aš pakėliau jo marškinius, žmonės visą tai nufilmavo, ir pamatė daug laidų ir visokių aparatų. Žinoma, paskui gavau daug sveikinimų iš savo kolegų.

Žodžiu, Vaido Skirmanto grupelė dirbo ta linkme, o prokuroras G. Jasaitis jiems priekaištavo, kad jie nemoka dirbti, ir dabar jis mane sutvarkys pagal prokurorišką liniją. Tada pasijungė ir saugumas. Sadecko sūnaus draugas, kursiokas, buvo priimtas dirbti į saugumą, o mes su juo labai rimtai draugavome tuo metu ir kūrėme planus. Tačiau ten žmogaus smegenys labai greitai apdirbamos, ir po pusmečio aš neatpažinau to žmogaus.

Jis pradėjo žiūrėti, kas pas mane guli ant stalo, ir nurodinėti, su kuo aš negaliu dirbti. Paaiškėjo, kad Strasbūro teismui skųsti Lietuvą nerekomenduotina advokatams. Jis pareikalavo, kad nerašyčiau skundo vienai klientei Gramauskienei, kurios vyras mirė kalėjime, neteisingai apkaltintas.

Bus daugiau