Kada nuotaika gera, dažnokai sau tariu, kai užaugsiu, būsiu gruzinas. Juk ne gėda būtų pasimokyti iš gruzinų, dvasiškai sveikesnės tautos, taigi ir kultūringesnės. Šiuokart kalbu apie alkoholio vartojimo kultūrą.Mano geras draugas gruzinas pasakojo, kaip jį vaikystėje senelis mokė gerti vyną. Dvylikos metų berniukų įšventinimo į vyrus apeigos labiau paprastos, bet iškilmingos. Susirenka giminės, garbingiausi kaimo žmonės. Stalas nukrautas vyno ąsočiais, garuoja skalsus maistas. Vaikas, pasidabinęs džigitka, pasodinamas šalia visų gerbiamo vyro, kuris, lyg netyčia, padeda puikų senų meistrų darbo brangakmeniais inkrustuotą kinžalą. Berniukas prisimena mamos perspėjimus, kad durklo nepaliestų, šiukštu, nepradėtų žaisti. Jo senelis pakelia ragą su vynu ir sako tostą:
o dabar tu tapsi vyru. O tai reiškia, tu ginsi moterį, tu ginsi Tėvynę. Garbė telydi tave visą gyvenimą.
Tada vaikas kelia mažą ragą su jaunu vynu (iš tikrųjų dar sultimis) ir išgeria. Muzikantai užgroja, nuskamba daugiabalsė daina. Vyrai, keldami bokalus, sako išminties kupinus tostus. Visi šoka ir dainuoja. Vakare šventė baigiasi – nė vieno girto.
O štai dažnokas lietuviškas vaizdelis. Paauglys smalsiai stebi vykstančią prie apšnerkšto stalo šventę – paskutinis savaitės trečiadienis. Tėvai su draugeliais geria pilstuką. Tostas po tosto: „Nu!”- vėl tostas –„Nu!”. Akys spangsta, nuotaika gerėja. Pavėpę tėveliai jau nebara vaikų. Kažin ko susipyksta – vyras užvožia žmonai, bet vėl tostas – „Nu!”. Greitai susitaiko ir visi uždainuoja: „Oi Zuzana, širdis mana, koks gyvenimas gražus“, bet „bambalis“ į pabaigą. Berniuką siunčia pas bobutę į „tašką“. Šventė tęsiasi - „televizorius šoka, radijas dainuoja‘‘. Kažkas „nulūžo“ pastalėn. Apgirtęs dėdė paslapčiom įpila taurelę. Vaikas makt – „ot vyras!“. Kitą rytą pagiringas tėvas skubina sūnų parnešti alaus, sako, kad reikia „atsipagirioti“. To nemato gruzinukai.
Ilgus šimtmečius mus su Gruzija siejo bendra istorija. Kentėm carizmo jungą, sovietinę okupaciją. Išlikome kaip tautos, nes gynėme žemę, branginome kalbą, saugojome papročius. Ypač svarbūs iš protėvių paveldėti papročiai, nes juose įsikūnija reikšmingiausios vertybės: dora, darna ir garbė.
Gruzinai išsaugojo švenčių tradicijas, todėl niekada nežinojo, kas yra blaivyklos, nežino nei senelių prieglaudų, nei vaikų namų, retos savižudybės, skyrybos. Lietuviai, deja, įsileido svetimą paprotį - „pachmielą“, išreiškiantį vadinamąją rusų liaudies išmintį - kuo susirgai, tuo ir gydykis. Carizmo laikais kaip užkratas įsiskverbęs pragaištingas „pachmielo“ paprotys, palaipsniui, o ypač sovietmečiu išsikerojęs, daugeliui tautiečių jau tapo tiesiog „liaudies išmintimi. Netruko laukti pasekmių. Smuko dora: nepagarba vyresniems, nesirūpinimas mažaisiais, ištvirkavimas; nyko darna šeimose, bendruomenėse; menko garbė, užleisdama vietą vienų nepasotinamam gobšumui, kitų pagiežai, pykčiui ir pavydui. Daugelis jaučia, kad tauta serga, bet retas suvokia, kad sudėtingose įvairių reiškinių sąsajose, didžia dalimi paliegusios tautos būvį lemia žalingiausia tradicija – „pachmielas“.
Pagirios ir „pachmielas‘‘
Kaip uoga degtinės butelyje susiraukšlėja, taip alkoholis iš organizmo ištraukia skysčius. Padauginus išvakarėse alkoholio, visi jaučia pagirias. Tai būsena, kai grąžinami skysčiai, todėl geriam girą, kopūstų sunką ar vandenį iš šulinio, bet jei geriamas alkoholis – tai jau ne pagirios, o „pachmielas‘‘. „Atsipagirioti“ alumi – tai kaip žaizdą siūti skalpeliu. Abu teiginiai vienodai absurdiški. Kalbam apie du visiškai priešingus veiksmus. Bet kalbininkai nuolat primena, kad žodis „pachmielas‘‘ nevartotinas.
Paradoksali situacija - išskirtinai ydingas, išsikerojęs tautoje reiškinys yra, o jį nusakančio žodžio net didžiajame lietuvių kalbos žodyne nėra. Mums siūloma pagiriomis vadinti ir tai, kas tikrai yra pagirios, ir tai, kas logiškai negali būti pagiriomis. Kartą radijo laidoje pasiūliau naujadarą „pagirčios‘‘, kaip priešingą žodžiui pagirios, gal kas pasiūlis geresnį tinkamai sudarytą lietuvišką atitikmenį. Dar reikia laiko, kad naujadaras prigytų. Juk retas suaugęs žmogus Lietuvoje nežino žodžio „pachmielas‘‘ reikšmės. Nuo šiol sąmoningai nusižengiu skyrybos taisyklei, kai vartodamas nenorminį žodį, nededu jo į kabutes. Darant, bet nevadinant to pachmielu ar gerai sudarytu lietuvišku atitikmeniu, sujaukiamas priežastingumas, negalima suprasti virsmo, kaip jaunuoliai, be problemų vartojantys alkoholį, ilgainiui tampa priklausomi.
Žodis pachmielas būtinas ne tik šnekamoje buitinėje lietuvių kalboje,o gal-kaip senasis skolinys-ir lietuvių kalboje apskritai. Neištaisę klaidos kalboje, tai yra pachmielą vadindami pagiriomis, paliksime brangiai kainuojančią elgesio ir sprendimų klaidą. Sutinku, kad žodis pachmielas yra barbarizmas, bet juk ir procesas barbariškas. Gal ne nuodėmė būtų pachmielą palikti lietuvių kalboje, kaip ir kitus barbarizmus, turinčius neigiamą prasmę- vienoje gretoje turi būti: pachmielas, sovietinis, enkevėdistas, lageris, kolchozas, kegėbistas ir pan.
O tempore – o mores!
(lot. Kas per laikai – kas per papročiai! Ciceronas)
Beje, tik pachmielo, kaip papročio palaipsnis įsitvirtinimas, lėmė bendrą alkoholio vartojimo kultūros būvį. Apie kadaise saikingą alkoholio vartojimą sužinome iš tautosakos. Pasakose randame – „ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“ ir dainose – „negerk broleli, negerk trečios“. Bendruomenė gerbdavo darbštų ir tvarkingą, pašiepdavo padauginusį.
Ypač sovietmetis buvo palankus laikas, keitęs alkoholio vartojimo papročius (įpročius). Pamatinę vertybę – saiką – dėl pachmielo vis platesnio įsigalėjimo keitė šaunus prisigėrimas, girtas lėbavimas. Juk jau buvo gelbėjimosi ratas - kuo susirgai tuo, ir gydykis. Kuo daugiau tūlas įveikdavo alkoholio, tuo labiau buvo gerbiamas. Ir kas baisiausia, tai stebėdami mokėsi vaikai, po to ir jų vaikai. Mūsų tautoje vis didėjo žmonių skaičius, kuriems pachmielo darymas tapo savastimi, kuriems net nesuvokiama, kad gali būti kitaip. Tai lėmė ir lemia pakitusį visos bendruomenės elgesį švenčių metu. Daugelis norinčių ir galinčių vartoti alkoholį saikingai net nesuvokia, kad yra tapę įkaitais tų, kuriuos vadinu „pachmelnikais“.
Pilieti – pagiriokis, nedaryk pachmielo
Visi kenčiame nuo negandų,kylančių dėl girtavimo: smurtas, avarijos, nelaimės, savižudybės. Tiek sergančiųjų alkoholizmu, tiek turinčiųjų periodiškai problemų dėl daugiadienio alkoholio vartojimo, vadinamųjų „maratonininkų“, vargų ir artimiesiems keliamų rūpesčių bendras vardiklis - pachmielas. Nė vienas netapo alkoholiku ar „maratonininku“ prieš tai neišmokęs taisyti sveikatos alkoholiu. Žmonių sąmonėje įsitvirtino klaidinga, bet nepajudinama nuostata – kaltas alkoholis. Kovoti su alkoholiu - tai lyg bergždžiai skabyti piktžolės lapus - daržininkai žino, kad piktžolė tik labiau vešės.
Kad akivaizdžiai sumažėtų kylančių dėl alkoholio vartojimo bėdų, pirmiausia būtina įvardinti, tada išrauti blogybių šaknį - pachmielą. Deja, ir tie, kuriuos valstybėje delegavome spręsti svarbiausius tautos klausimus, turi tą pačią nuostatą – kovoti su alkoholiu. Kokia tai „sėkminga“ kova, rodo mūsų buvimas pirmaujančiųjų gretose Europoje pagal išgeriamo alkoholio kiekį, smurtą, „girtas‘‘ avarijas, savižudybes.
Tikrieji kaltininkai yra pachmielo „viruso“ nešiotojai. Vienus dar galima permokyti, su kitais elkimės pagal budistinį principą: „nekovok, bet padėk“, o trečius pagal išgales gydykime. Lengviau neišmokti, nei vėliau permokyti. Kalbu apie ateinančią kartą. Veiksmingi ir ilgalaikiai gali būti tik tie sprendiniai ir iš jų kylantys veiksmai, kurie nukreipti prieš pachmielą kaip reiškinį.
Štai neseniai Seimas priėmė įstatymo pataisą, leidžiančią alkoholį pardavinėti iki 22 val. Šimtą kartų naudingesnis būtų įstatymas, leidžiantis parduotuvėse prekiauti alkoholiu tik nuo 14 val. Tai realiai drausmintų, linkusius padauginti, tada gerokai sumažėtų traumų ir avarijų, o svarbiausia - nesišlaistytų per pamokas, pertraukas gurkšnojantys moksleiviai.
Kol redaktoriams neužkliuna tokia nesąmonė, kaip atsipagiriojimas alumi, bet kaip krislas aky trukdo žodis pachmielas, minėti viruso nešiotojai sparčiai dauginasi. Tada turime beviltišką antialkoholinę reklamą, kad „vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata ir t.t.’’ ir panašią, kurios žmonės nei pastebi, nei girdi. Antipachmielinė kampanija, sutelkus jėgas,būtų tikrai veiksminga.
Būtina išsireikalauti iš savų alkoholio gamintojų, kad ant kiekvieno butelio etiketės būtų užrašas, rekomenduojantis vartoti saikingai ir kad alkoholis nevartotinas dvi dienas paeiliui. Tam yra svarių argumentų, bet apie tai kitą kartą. Protingi įsiskaitys ir supras, kad vaikus mokome savo pavyzdžiu. Kiti pasišaipys, jiems verta priminti N. Gogolio herojaus frazę: „Iš ko šaipotės? Iš savęs“. Gal gana šaipytis iš savęs - atsitokėkime . Žodis pachmielas yra skolinys. Garbingi žmonės skolą grąžina. Tad žodį vartokime, suvokdami, ką turime išgyvendinti, kad sugrįžtume į dorą, darnią ir garbingą Lietuvą.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
