Pagerbdami Medininkų aukas atsisakykime bent melo

Liepos 30 d. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje vyko atminimo ir maldos vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos“, skirtas Medininkų pasienio poste ir kitose vietose žuvusių Lietuvos pareigūnų atminimui. Vakarą, kurį vedė Tomas Šernas, pradėjo 1739 m. Karaliaučiuje išlietas ilgus metus tylėjęs istorinis varpas, puoštas simboliais ir reformatų devizu: SOLI DEO GLORIA (Vienam Dievui Garbė).

Medininkų aukos mums buvo labai skaudžios ne tik dėl jų netekties. Mūsų valstybės pripažinimas atrodė jau čia pat, tuoj, tuoj... 1991 metais žuvusiuosius palydėjome, palinkėdami jiems ir maldoje vienas kitam - ramybės. Ir net pagalvoti negalėjome, kad sulauksime štai tokių 24-ųjų šios tragedijos paminėjimo metinių, tokių nepanašių į ramybės palinkėjimą. Kalbu ne apie gražų ir prasmingą Tomo Šerno vestą vakarą, prasmingus maldos žodžius. Kalbu apie tą nejaukią atmosferą po Vilniaus OMON vadų išteisinimo, nes nežinome, ką dėl to pasakyti vienas kitam. Prieš keletą dienų sutikau pirmąjį Lietuvos muitinės vadovą Valerijoną Valicką: „Zigmai, po šios teismo nuosprendžio aš nežinau, ką atsakyti savo vaikams? O jie manęs klausia - tėvai, kas geriau žino tai, kas nutiko – tu ar šie trys teisėjai?..“ Nematydamas bylos medžiagos, negaliu ir aš pasakyti, kaip ši kaltė skirstosi tarp prokuratūros ir teismo. Ir ne tik tarp jų.

Vakaras maldos namuose kvietė santarvei ir taikai. Taika – tai lyg ir savaime aišku. Bent žodžiais beveik visi mes už ją. O santarvė? Vardan ko? Ar gali būti santarvė, grįsta melu ir be tikslo? Manau, kad ne. Ir drįstant apie tai kalbėti prie aukų kapo, ir neraudonuojant?..

Santarvė vardan to Lietuvos? Taip. Tačiau kokios Lietuvos? Sąjūdžio tiesos Lietuvos ar šiandieninės melo Lietuvos? Paklauskime savęs, kodėl taip greitai sugebėjome taip žemai nusiristi? Kalti visų pirma esame patys – ir tie, kas mus valdė, ir mes, kurie jiems leidome taip nuvaryti valstybę ir mus. O nuvarytus arklius nušauna? Gi Vilniaus OMON vadų išteisinimo teismo nuosprendis – tai ne priešų, o mūsų. SAVAS. Priimtas Lietuvos vardu. Ir Rusijos dėl jo nepakaltinsime, nors ir labai greitai išmokome tai daryti – gerus mokytojus turime. Tačiau šiame gėdos veidrodyje pamatysime ir kaltinti teks tik save.

Į tai ėjome ramiai ir nuosekliai. Neklausėme, kodėl sausio 13-osios ir Medininkų bylose metų metus truko štilius. Apsvaigome nuo gražių Prezidentės pažadų. Tačiau viskas judėjo priešinga kryptimi. Užsimerkę žiūrėjome į Alfa-grupės vado M. Golovatovo atnaujintą gynybinę versiją „savi šaudė savus“, kurios po Sausio 13-osios net nedrįso mums aiškinti tai padariusieji – viskas buvo ir taip aišku. Patylėjome ir dėl valstybės paslaptimi padaryto kolaborantų atleidimo nuo jiems pareikštų įtarimų – mat jie patys nešaudė. Prokuratūrą leidome padaryti šventa ir neliečiama Indijos karve, kuriai leista viskas. Juokavome dėl Prezidentės ištakų ir „skiepų“ bylos, gražiai kasmet gėles dėjome Antakalnio ir kitose kapinėse, atidenginėjome atminimo lentas... Tas prakeiktas mūsų nuolankumas.

Ir štai vieną gražią dieną teisėjas St. Lemežis MŪSŲ valstybės vardu pasakė, kad kalti mes patys, nes priešinomės užsienio okupanto kariškiams, kurie tariamai čia vykdė mūsų teisėsaugos funkcijas. Po tokio teismo pareiškimo - mirtina tyla. Juk tai atviras teismo veikimas prieš valstybę, tyčiojimasis iš jos, Laisvės aukų. Šį šedevrą pateikiau Prezidentei, Seimo Pirmininkei, Ministrui Pirmininkui... Tyla. Iškalbinga tyla.

Apsimetinėjome, kad tai nesvarbu. Todėl ir sulaukėme dar vieno kirčio į mūsų valstybės pamatus - Vilniaus OMON vadų byloje tas pats Vilniaus apygardos teismas, kurio kolegijoje vėlgi tas pats teisėjas St. Lemežis, drįstu manyti, kad ranka rankon teismui veikiant drauge su prokuratūra, pasakė, jog niekas agresijos prieš mus nevykdė, o ir žala Lietuvai dėl Vilniaus OMON veiklos – tik kažkokie vargani 2000 litų... Tyčiojasi jau atvirai iš mūsų. Prezidentės tyla – tai pati didžiausia patyčia. O kur mūsų savigarba?

Labai visų atsiprašau, bet priminsiu didžiojo Vakarų mąstytojo Tomo Akviniečio nuomonę: „baimėje gyvenantys žmonės išsigimsta į vergiškai paklusnius ir tampa silpnadvasiai drąsos ir ištvermės reikalaujančiame reikale.“ Šiandien tylos minute ir gėlėmis pagerbdami mūsų Laisvės aukas prisiminkime šiuos žodžius. Ir atsisakykime bent melo tiems, kurie paaukojo save dėl šio mūsų gyvenimo, tampančio apgailėtina egzistencija. Ir atsisakykime melo sau. Tada ir kasdieniame gyvenime lengviau išmoksime atskirti melą nuo tiesos. Gal pagalvosime ir apie tai, kodėl teisėjo St. Lemežio pavardę matome konservatorių finansų korifėjų V. Matuzą išteisinančiame Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje. Gal suprasime, kad Prezidentės iniciatyva Lietuvoje įgyvendintas prokurorinis teisingumas (noriu tiriu nusikaltimą, noriu – ne) yra visiška aklavietė. Todėl valdžia ir bijo nepriklausomo prokuroro atsiradimo, bet kokios žmonių nuomonės ir jų sprendimų, netgi viešumo. O Seime įsikūrusios ir valdomos taip vadinamos partijos tapo apgailėtina politinės sistemos parodija.

Tačiau noriu mums visiems suteikti ir vilties. Toks mūsų valdžios elgesys – yra akla gynyba. Tai akivaizdus jos silpnumo įrodymas.

Ir prisiminkime žmogišką ir krikščionišką, netgi psichologinę paprastą taisyklę – tiesa išlaisvina. Šiandien, prie kapo žuvusiųjų pažadėkime tai jiems ir sau.