Pagerbtas Artūro Sakalausko atminimas

Rugpjūčio 21 d. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, minėdamas paskutinės Lietuvos sovietinės okupacijos aukos, kario savanorio, Parlamento gynėjo Artūro Sakalausko 24-ąsias žūties metines prie paminklinio akmens savanorio žūties vietoje prie Parlamento sakė:

„Čia nebuvo vietos baimei, kur budėjusių karių širdyse liepsnojo tvirtybė ir aiškus žinojimas, kas yra tiesa, kas yra garbė ir už ką verta mirti. To lemtingo vakaro įvykius, kai aidėjo šūviai ir liejosi kraujas, – žymi atminimo akmuo. Bet ne paminklas yra svarbiausia. Svarbiausias yra atminimas ir pasiryžimas būti tokiems pat stipriems ir ištikimiems Tėvynei, koks buvo Artūras. Nes nuo mūsų tvirtybės ir pasiryžimo ginti savo šalį priklauso mūsų valstybės saugumas.“

Pagerbti Artūro Sakalausko atminimą atvyko jo tėvai ir artimieji, Seimo pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) vadas pulkininkas leitenantas Artūras Jasinskas, kiti krašto apsaugos sistemos vadai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos ir Šaulių sąjungos nariai.

Artūro Sakalausko pagerbimo ceremonijos metu prie paminklinio akmens jo žūties vietoje ištikimai tarnauti Lietuvai prisiekė 13 karių iš KASP Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės 801 kuopos. Priesaikos žodžius visų karių vardu skaitė ir dalinio kovinę vėliavą pabučiavo jaunesnysis eilinis Dainius Šileika, kuris yra gimęs ir užaugęs Kanadoje ir tik prieš du metus grįžęs į Lietuvą.

Paminklinis akmuo pastatytas toje pačioje vietoje kur buvo įrengtas Pirmasis sargybos postas, kuriame budėjo savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariai ir žuvo savanoris A. Sakalauskas.

Artūras Sakalauskas gimė 1963 m. spalio 26 d. Alytuje. Jo senelis Antanas Letkauskas buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius – šioje giminėje visą laiką buvo gyva atmintis apie Lietuvos Nepriklausomybės kovas. A. Sakalausko vaikystė ir jaunystė prabėgo Dzūkijos sostinėje Alytuje: čia jis baigė mokslus Alytaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje ir 9-ojoje profesinėje technikos mokykloje, degė aistra rankiniui Alytaus „Varsos“ komandoje. Iki lemtingų 1991 m. įvykių Artūras Sakalauskas dirbo Alytaus mašinų gamykloje.

1991-ųjų sausio mėn. įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, aktyviai kovojo prieš sovietų agresiją, budėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose. 1991 m. rugpjūčio 19 d. kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvykęs budėti į Vilnių, vėl stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo.

1991 m. rugpjūčio 21 d., žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

Savanoris Artūras Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais.