Banalu, bet Lietuvoje jau seniai įprasta, kad dėl visų šalies problemų yra visados už visus kaltesnis vienas asmuo – Vytautas Landsbergis. Jis sugriovė kolūkius, išgrobstė indėlius, „prichvatizavo“ įmonių turtą, pakėlė kainas, sužlugdė kultūrą, privertė lietuvius emigruoti į užsienį, atvedė Lietuvą į „eurosajūzą“, supykdė mus su rusais... Ko gero, šį jo nuodėmių sąrašą galėtume tęsti iki begalybės, bet dabar prie jo galima bus įrašyti ir dar vieną – buvo prieš referendumą žemės nepardavimo užsieniečiams klausimu.
Ir kas iš to, kad bus pratęsta ši „kaltybių litanija“? Identifikuotas visų tautos blogybių archetipas? Surastas atpirko ožys, ant kurio išlietas įtūžis, kad eilinį kartą politinis bei teisinis šalies elitas „dėjo ir tapšnojo“ ant beveik pusės milijono savo šalies piliečių nuomonės? Ar palengvės nuviltiems nuo pykčio patrankos salvės?
Deja, net ir nulinčiavus V. Landsbergį niekas nepasikeis. Kaip nepasikeitė tuomet, kai V. Landsbergis negailestingai pliekė teismų sistemą, viešai kalbėjo apie vadinamosios Kauno pedofilijos bylos fabrikavimą, kai gynė žmonių teisę abejoti teisėjo V. Kondratjevo, kuris užvirė sprangią košę, sprendimu. Net jei V. Landsbergis būtų palaikęs referendumo idėją, jis nebūtų įvykęs, nes prieš vėją nepapūsi.
Žinoma, V. Landsbergis nėra tobulybė. Kaip ir kiekvienas žmogus jis klydo ir klysta, be to, koks politikas nedaro klaidų? Žinoma, jis kaip vienas didžiausių politikų šalies istorijoje yra atsakingas už dabartinę situaciją mūsų politinėje padangėje. Pavyzdžiui, itin dažnai būdavo sunku suprasti jo personalijų pasirinkimus, kitaip tariant, kadrų politiką.
Akivaizdu, kad daliai tautos, kuri nebuvo pasiruošusi nepriklausomos valstybės atsikūrimui ir su tuo susijusiems sunkumams, turėjo nepamatuotus lūkesčius, visi šie procesai neigiamai susitelkė į V. Landsbergio personaliją. Tačiau tuo būdu net jie tik patvirtina, kad jis yra Lietuvos nepriklausomybės architektas.
Tad V. Landsbergis yra ir liks XX a. pabaigos lietuvių kovos už savo laisvę simboliu. Kaip lenkams juo yra Lechas Valensa, čekams – Vaclavas Havelas, pietų afrikiečiams – Nelsonas Mandela. Ir tų kraštų gyventojai šiuos simbolius vertina nevienareikšmiškai, nes jie – asmenybės – iššūkiai, kuriuos ne visuomet pavyksta suprasti, bet jie pranoksta vienas ar kitas mąstymo formas. Priešingu atveju, jie nebūtų didūs.
Ar keista, ar kažkuo ypatinga V. Landsbergio pozicija dėl žemės pardavimo užsieniečiams? Ne, nes ji tik atspindi šiuo metu ES viršūnėse vyraujančią politiką, kurią puikiai iliustruoja šie neseniai Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasakyti žodžiai: „Tie, kurie nori daugiau Europos, privalo būti pasiruošę naujoms taisyklėms, susijusioms su kompetencija“. Kitaip tariant, „daugiau Europos“ reiškia mažiau nacionalinių interesų, nes jie trukdo realizuotis paneuropietiškumo idėjoms, kurioms galima priskirti ir žemės prilyginimą kitoms kapitalo formoms.
Dramatizuoti V. Landsbergio poziciją, demonizuoti ją, – reiškia tuščiai šaudyti į orą. Palikime ramybėje profesorių, nes ne jis šiuo metu yra Lietuvos problema. Pagaliau šiandien V. Landsbergis yra tik vienas iš Europos Parlamento narių, beje, pareiškęs, kad baigia savo politinę karjerą.
Galutinius įvertinimus apie V. Landsbergio asmenį ir veiklą pateiks tik istorija. „Istorija yra gyvenimo mokytoja“ (Historia est magistra vitae, lot. k.) – sakė romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas. Ji nuspręs, kokias klaidas V. Landsbergis padarė, kokie sprendimai buvo neišvengiami, koks buvo jo vaidmuo lemtingose mūsų šaliai istorinėse pervartose, koks jo indėlis į Lietuvos valstybingumo raidą.
Mums lieka būti ne teisėjais, o šio valstybingumo statytojais, gynėjais ir puoselėtojais. Kad ir kokia sunki užduotis tai būtų.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]