Paroda Kaune kreips dėmesį į neadekvačią moterų ir vyrų kūrybos reprezentaciją šiuolaikinio meno parodose

Liepos 19 d., penktadienį, 17 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaune) vyks parodos „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ atidarymas.

„Postidėja II. Atstatomieji darbai“ skelbia, kad kažkas bus atstatoma. Kas? Minčių ir galios pusiausvyra. Praėjusiais metais vykusi pirmoji paroda atkreipė dėmesį į neadekvačią moterų ir vyrų kūrybos reprezentaciją šiuolaikinio meno parodose ir muziejų kolekcijose. Tokią situaciją reikia keisti ne žodžiais, o konkrečiais darbais.

Atstatymas prasideda nuo istorijos aktualizavimo – rodomi ankstyvieji Karlos Gruodis ir Giedrės Lilienės, vienų pirmųjų šiuolaikinio Lietuvos meno feminisčių, darbai.

Parodoje išryškėja Rosemary Betterton apibrėžta slinktis nuo formalios reprezentacijos, kaip moters kūnas turi būti pavaizduotas, į subjektyvumą – ką reiškia gyventi moters kūne; nuo žiūrėjimo (distancija) iki įkūnijimo (prisilietimo). Beatričė Vanagaitė ir Shaltmira tai aktualizuoja pasitelkdamos reklamos ir filmų vaizdinius, ardydamos jų paviršius ir perkurdamos stereotipus.

Daugelyje darbų svarbus tekstas, pasakojimas, istorijos perkūrimas. Marta Vosyliūtė tęsia begalinę seriją „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“, kur susitinka modernizmo klasikai ir šiuolaikinės menininkės. Laura Zala sukūrė šiuolaikinę lietuvių liaudies pasakų „Gulbė karaliaus pati“ adaptaciją. Gulbė „žmona“ išaugo į savarankišką būtybę, nebeapibrėžiamą kaip vyro „kitas“. Į knygą ji surinko šiuolaikinį lietuvišką folklorą iš komentarų žinių portaluose. Knygą galima imti į rankas.

Laisvydę Šalčiūtę darbų cikle „Individualios priešistorės“ domino pirmapradė poetinės kalbos patirtis, rašymas kaip paišymas. Darbus jungia žvilgsnis, tekstai ir plona raudona linija. Paulinos Eglės Pukytės videodarbus iš rastų kadrų galima skaityti kaip svetimos patirties sukeistinimą, įdedant į moters lūpas numanomus žodžius ir dramatizuojant kasdienę rutiną.

Parodos autorėms menas neatsiejamas nuo kasdienybės. Laura Garbštienė 2008 m. tris mėnesius gyveno Vokietijos kaime menininkų rezidencijoje. Mėnesį praleido virtuveje kepdama skirtingų rūšių sausainius. Juos pakavo į pasigamintas raudonu popierium apklijuotas dėžutes ir siuntė kuratoriams bei meno institucijų direktoriams.

Aistė Kisarauskaitė rodo tai, kas paprastai išnyksta, kas lieka „po meno“, – fotografijų sidabras ir šešėliai. Jurgai Barilaitei irgi svarbūs nedideli šviesos intarpai, plyšiai, iš vaikystės atėjusi skrydžio patirtis. Šviesa ir istoriją transformuojantys atspindžiai patys tampa Cooltūrisčių videoinstaliacijos generatoriais. Dokumentas ir fikcija apsiverčia vietomis žvelgiant pro veidrodžius ir fotoaparatui sukūrus spalvotas veikėjų auras.

Architektūros ir tapybos perkonstruotoja Eglė Ridikaitė tapo iš natūros, pavyzdžiui, „Fluxus ministerijos“ plytų sieną. Arba nufotografuotą, bet gyvai nepamatytą Laisvės statulą Niujorke. Eglė Gineitytė tęsia architektūrinio (ne)reikšmingumo temą, tapydama tai, ko paprastai nefiksuoja žvilgsnis.

Parodos dalyves sieja noras nematomą padaryti matomu, papasakoti savą istorijos versiją ir kritiškai reflektuoti patriarchalinius dailės kanonus. Jos kalba skirtingais balsais ir žvelgia iš įvairių kūrybinių perspektyvų neišskiriant vieno „teisingo“ požiūrio.

Laima Kreivytė