Po įspūdingo „IKEA“ sandorio Seimo narys A. Radvilačius mato prielaidų parlamentiniam aiškinimuisi

Kaip žinoma, „IKEA“ šių metų vasario mėnesį Lietuvoje perėmė 14,6 tūkst. ha miško: ne žemę pirko, o firmą su žeme.

Konkurencijos taryba leido įmonių kontrolės sandorį, todėl visuomenei kilo paprastas klausimas: jeigu miškų koncentracija ribojama, kaip galima perimti bendrovę su 14,6 tūkst. ha miško? Formaliai tai akcijų perėmimas, tačiau realus rezultatas tas pats – milžiniško Lietuvos miškų ploto kontrolė pereina stambiam užsienio žaidėjui.

Taigi, viešojoje erdvėje deklaruojama, kad Lietuvoje galioja miškų koncentracijos ribojimai ir veikia saugikliai, neleidžiantys pernelyg didelių miškų plotų sutelkti vienose rankose. Tačiau konkretūs sandoriai rodo visai ką kita: tai, kas formaliai draudžiama tiesioginiu būdu, tas ramiai įgyvendinama per akcijų įsigijimą ir juridinių asmenų kontrolės perėmimą.

Šiuo klausimu ekspertai.eu kreipėsi į Seimo narį Audrių Radvilavičių.

- Kreipiamės į Jus ne tik kaip į Seimo ir Aplinkos apsaugos komiteto narį, bet į garsų miškininką. Ar pripažįstate, kad Seimas priėmė tokį teisinį reguliavimą, kuriame ribojimų esmė gali būti apeinama per juridines konstrukcijas?

- Pripažįstu, kad praktikoje gali pasitaikyti atvejų, kai tam tikros įstatymo nuostatos yra bandomos apeiti pasitelkiant juridines konstrukcijas. Tačiau noriu pabrėžti – apie tokią riziką kažuriame susitikime buvau kalbėjęs dar įstatymo svarstymo stadijoje 2018 metais. Tad nebuvo netikėta ir šiandien Jūsų įvardinta atsiradusi problema. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad ši aplinkybė nėra pagrindas atsisakyti paties ribojimo. Priešingai – tai yra aiškus signalas, kad turime stiprinti kontrolę, tikslinti susijusių asmenų apibrėžimą ir užtikrinti realių naudos gavėjų skaidrumą. Seimas, 2018 metais priimdamas pakeitimus siekė aiškaus tikslo – užkirsti kelią pernelyg didelei miškų koncentracijai ir apginti viešąjį interesą. Todėl atsakymas yra nuoseklus: taip, spragų rizika buvo ir yra matoma – apie ją buvo kalbėta iš anksto, tačiau tai tik sustiprina poreikį tobulinti reguliavimą, o ne jo atsisakyti.

- Jei įstatymo tikslas buvo riboti miškų koncentraciją, ar Jūs asmeniškai žinojote, kad rimtesnis investuotojas jas gali apeiti praktiškai be kliūčių?

- Man asmeniškai šis klausimas nebuvo ir nėra aktualus, niekada nebuvau susijęs su miškų pirkimais ir pardavimais, bet apėjimo spragos buvo matomos ir įvardinamos. Pagrindinės „apėjimo“ (arba išvengimo) galimybės:

Pirma: įsigijimas per susijusius, bet formaliai nepriklausomus asmenis. Miškai perkami skirtingų fizinių asmenų vardu (pvz., šeimos nariai). Jei ryšiai nėra aiškiai kvalifikuojami kaip „susiję asmenys“, riba gali būti nepažeidžiama formaliai.

Antra: įmonių struktūrų naudojimas („holdingai“). Steigiamos kelios įmonės, kurios formaliai nėra susijusios (arba ryšys maskuojamas). Kiekviena įmonė gali turėti iki 1500 ha.

Trečia: miško skaidymas pagal paskirtį ar statusą. Įsigyjami sklypai, kurių dalis nėra registruota kaip miškų ūkio paskirties žemė. Tokie plotai nepatenka į 1500 ha ribą.

Ketvirta: ilgalaikė nuoma vietoje nuosavybės. Miškas ne perkamas, o nuomojamas (ilgalaikė nuoma, panauda ir pan.). Įstatymo riba taikoma nuosavybei, ne valdymui per sutartis.

- Ar šiandien galite sąžiningai pasakyti, kad Lietuvos miškų apsaugos sistema veikia, o ne tik vaidina, kad veikia?

- Gal kiek netikslus klausimas – ką turite galvoje apsaugos sistema. Bet sprendžiant pagal kontekstą darau prielaidą, kad turite galvoje galimą miškų koncentraciją vienose rankose. Jeigu kalbame konkrečiai apie 1500 hektarų ribojimą pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, atsakymas turi būti sąžiningas – ši sistema veikia, tačiau ne visu pajėgumu taip, kaip buvo sumanyta. Ribojimas egzistuoja, jis taikomas, sandoriai yra tikrinami, todėl teigti, kad tai tik imitacija, nebūtų teisinga. Kita vertus, turime pripažinti ir realybę – praktikoje atsiranda būdų šį ribojimą apeiti. Apie tokią riziką buvo kalbėta dar svarstant įstatymą, todėl šiandien matome ne netikėtą problemą, o iš anksto identifikuotą iššūkį. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad pats ribojimas yra neveikiantis. Problema slypi ne jo esmėje, o įgyvendinime ir kontrolės stiprume. Būtent todėl šiandien turime koncentruotis ne į ribojimo atsisakymą, o į jo efektyvinimą – aiškesnį susijusių asmenų vertinimą, realių naudos gavėjų identifikavimą ir spragų uždarymą. Todėl atsakydamas į jūsų klausimą pasakysiu taip: sistema nėra tik vaidinimas – ji veikia, bet turime užtikrinti, kad ji veiktų taip, kaip buvo numatyta, o ne tik formaliai. Turime sau atsakyti į vieną esminį klausimą – ar miškas Lietuvoje yra tik verslas, ar vis dėlto strateginis valstybės ir visuomenės turtas? Jeigu tai tik verslas – tuomet atverkime duris koncentracijai, leiskime supirkti dešimtis tūkstančių hektarų ir stebėkime, kaip miškai tampa dar vienu finansiniu instrumentu. Bet jeigu pripažįstame, kad miškas yra daugiau – tuomet privalome turėti aiškius saugiklius. 1500 hektarų riba yra būtent toks saugiklis. Ji neleidžia susiformuoti monopolinei kontrolei, ji saugo mūsų regionus, ji užtikrina,kad miškas liktų prieinamas ne tik stambiajam kapitalui, bet ir Lietuvos žmonėms. Todėl aš pasisakau ir kviečiu ne silpninti šį saugiklį, o jį stiprinti. Miškas nėra tik prekė. Tai – mūsų valstybės ir ateities kartų turtas.
Seime yra gauta 2026-03-06 d. Lietuvos miškininkų sąjungos rezoliucija, kategoriškai pasisakanti prieš naujo miškų įstatymo redakcijoje siūlymą šį saugiklį panaikinti. Tokia pati yra ir mano nuomonė.

- Ar po to, kai „IKEA Forestry Investment AB“ įsigijo „Dasos LT Investment I S.àr.l.“ ir „Kurzeme Timberland SIA“, o per šį sandorį perėmė ir netiesioginę „Euroforest 2“ kontrolę, matote pagrindą parlamentiniam aiškinimuisi dėl miškų koncentracijos ribojimų apėjimo, o gal to neverta daryti, nes čia tik techninis sandoris be platesnės reikšmės?

- Nežinau sandorio detalių, bet šiuo atveju greičiausiai kalbame ne apie klasikinį miško įsigijimą, o apie kur kas sudėtingesnę sandorio struktūrą. IKEA Forestry Investment AB įsigijo Dasos LT Investment I S.à r.l. ir Kurzeme Timberland SIA – tai yra investicinės bendrovės, kurios per kitus juridinius asmenis valdo miškų plotus. Per šį sandorį buvo perimta ir netiesioginė Euroforest 2 kontrolė. Manau, kad nebuvo sudaromi tiesioginiai miško pirkimo–pardavimo sandoriai Lietuvoje – buvo įsigytos įmonių akcijos, o kartu su jomis perimta ir jų valdoma miškų kontrolė. Aš tokį apėjimo būdą jau įvardinau antrame klausime. Tai reiškia, kad formaliai miško sklypų savininkai nepasikeitė, tačiau realus valdymas perėjo kitam subjektui. Būtent tokia sandorio konstrukcija kelia esminį klausimą – ar tokiu būdu nėra apeinama 1500 hektarų riba, nustatyta Lietuvos Respublikos miškų įstatyme. Nes nors formaliai įsigijimas neįvyko, faktiškai buvo perimta reikšminga miškų kontrolė. Atsakydamas į jūsų klausimą – taip, prielaidą parlamentiniam aiškinimuisi matyčiau. Ir nemanyčiau, kad tai yra vien techninis sandoris be platesnės reikšmės. Priešingai, tokie atvejai labai aiškiai parodo, kaip veikia mūsų nustatyti saugikliai realybėje. Jeigu per įmonių įsigijimus galima perimti didelius miškų plotus nevertinant koncentracijos ribojimų esmės, tuomet turime pareigą tai įvertinti politiškai ir teisiškai. Ne tam, kad iš anksto konstatuotume pažeidimus, o tam, kad atsakytume į esminį klausimą – ar mūsų reguliavimas veikia realiai, ar tik formaliai.

Susiję:

14,6 tūkst. ha Lietuvos miško atsidūrė „IKEA“ rankose: ant popieriaus – akcijos, realybėje – žemė