Partijos ne partijos. U. partija?

Naujoji kelerių metų tvarka, leidžianti bet kuriam būriui pasiskelbti rinkiminiu ir eiti su kiemo vėliavyte į tautos atstovus, galbūt netrukus visai suardys senąją atstovaujamąją demokratiją ir pavers ją sėbrų išsidalintomis teritorijomis.

Šių suk-ratelį vadovų ir vadovėlių klanai vėlgi gali susimesti prie stalo (baro?), pasivadinti „Vieninga parapija“ (bet kurios apimties) ir užversti buvusį istorijos puslapį. Šio pobūdžio siūlymai nūnai švinta.

Jeigu vadintis „partija“ nepopuliaru, pakaitinių etikečių byra be skaičiaus. Joms nebereikia nė ideologijų, nė programų. Aš – ir mano valdžia! Viską pagerinsiu! – Ovacijos.

Į rytus nuo Lietuvos tai jau įtvirtinta. Eilėje stovi mūsų sutrikus šalelė.

Tačiau dabar noriu daugiau pasakyti apie vieną specialų šalies valdymo arba užvaldymo kampą. Tai lyg renkamo prezidento galių vilionė ir grėsmės. Viskas tarptautiška, nors rodoma tautiška. Kaip tas lietuviškas antieuropinis „žemės“ referendumas. O dabar Ukrainos prezidento rinkimų baigtis gali tapti blogai lemtinga ir Lietuvai, ir visai Europai.

Savotiškai vyksta Lietuvos prezidento rinkimų kampanija. Vyksta jau senokai. Startuoti be visiems lygaus signalinio šūvio sporte draudžiama, o politikoje – prašom. Šovei pats sau signalą ir varai. Delsikas tegul verkia. Kažkokia partija nustatė taisykles, kaip jos kandidatai turės pirmiausiai varžytis tarpusavy – o kas laikinam partijos nariui ta partija? Galima pavaryti be jos. Arba pasidaryti naujų. Teprisijungia senoji vėliau prie laiminčiojo. Teprisijungia visos partijos ne partijos, lygiai jam (at)rodančios, by kartu į valdžią. Aš – geriausias! Žmonių gėrybei, suprantama. Dėl jų galiu aukotis visokeriopai.

Taip man regis Vygaudo U. falšstartas. Primenantis žiogelius, beje. Politikas aiškiai ir senokai apsisprendęs, kad eis pats kaip „nepriklausomas“ (tai patinka publikai), tik pakeliui minkštai suvedžiojęs visuomenę ir Tėvynės sąjungą, neva žaisiąs pagal TS-LKD taisykles.

Nepriklausomumas rodytinas, žinoma, nuo tų jėgų, kurios žinomos. Šešėlines įžvelgsi skaitydamas kandidato žodyną, jei apskritai moki skaityti politikoje. Nepriklausomybiško lošimo aureolė tąsyk pablės ir išblės.

Rėmėjai kuopininkai gali pasirodyti ir visai priklausomi nuo būsimo laimėtojo pažadų. Padarysiu visiems gerai per 100 arba 1000 dienų! – tokių jau girdėjom. Saviškiams būsią geriausia. Norma, kam dar galvoti. Geriau negu nieko, demokratinė galvosūka ir sumaištis , – taip sako Rusijoje. „Dūma – ne vieta debatams“. Bent žinai, kam nešti duokles.

O jei susikursi, kandidate, laikiną hibridinę nepartiją – kuri padėtų tau, eiliniam partiečiui, pakeliui apstumti dar vis realią antrąją Lietuvoje politinę partiją? – juolab geriau. Naujoji struktūra skaidriai ir skaisčiai taptų U. partija (kadaise taip suveikė R. Paksas). Visiems iškart aiškiau. Imantys banką, ima ir paštą. Siūlau naujos nepartijos konstruktoriams taip ir žengti, netampant gumos.

Vis dėlto dabar einama dviejų kiškių medžioklėn vienu šūviu iš dubeltuvkos.

Jei tai nepavyks, jok inovatyviai kaip maištingas laisvės karys, ir gal išeis dar geriau. Lietuvoje toks viražas – aš prieš sistemą! – gali būti visai populiarus.

O kas galėtų paneigti, kad už šios dopinguojamos olimpiados nestovi slaptinis vieningos Lietuvos ėmimo štabas?

Bręsta spalvoti vaizdeliai. Padėstydavęs šen ten žodžiu, ką galvoju apie Lietuvos šių dienų panoptikumą, nutariau ir surašyti.