Pastarųjų dienų įvykiai Seime ir už jo ribų eilinį kartą pridurmu parodė į kokią neišbrendamą moralinę ir politinę klampynę klimpsta Lietuva. Nesinori net kalbėti apie painiavą, kurią sukėlė absurdiški balsavimų rezultatai dėl Lino Karaliaus ir Aleksandrao Sakaruko mandatų panaikinimo. Pasižadu iki grabo lentos savo rašinėliuose šių dviejų asmenų daugiau nebeminėti, tačiau susiklosčiusią situaciją apsvarstyti verta, nes valstybė nėra politikų nuosavybė - bent maža dalelė jos turėtų priklausyti ir mums, valstybės piliečiams, ir ne tik rinkimų dieną. Antrasis įvykis – tai įžūlus korupcijos akibrokštas valstybės teisėsaugos institucijoms Pagėgių muitinės poste – saldi kontrabandininku šokolado dovanėlė muitinei ir prokuratūrai.Abu įvykiai, nors vienas su kitu tarytum ir visai nesusiję, tačiau sukėlė rezonanso bangą, nes eilinį kartą pasidarė akivaizdu, kad toliau, judant šiomis trajektorijomis, valstybės laukia krachas. Situacija kaip mat buvo pasinaudota. Seime Darbo partija pradėjo rinkti parašus dėl Parlamento pasileidimo ir pirmalaikių rinkimų. Mintis teisinga, nors ir populistinė, iš anksto žinant, kad nieko iš to neišeis, bet vieną kitą balą savivaldos rinkimams partija susimedžios. Sykį tokį bergždžią propagandinį demaršą, sužlugus projektui 2K, jau mėgino atlikti Česlovas Juršėnas – deja vu ir tiek.
Susirinkęs TS – KD partijos elitas irgi svarstė pirmalaikių rinkimų klausimą, į kurį partijos patriarchas profesorius Vytautas Landsbergis atsakė nedviprasmiškai, kad pirmalaikiai Seimo rinkimai būtų klaida. Mintimis galėtume nusikelti aštuoniolika metų į praeitį, į Atkuriamojo Seimo saulėlydį - parlamentinės rezistencijos laikus, kai instituciją ištiko paralyžius, ir tolesnis vegetavimas toje būsenoje tapo rimta grėsme valstybingumui. Anuomet užteko išminties, atsakomybės ir geros valios konfrontuojančioms pusėms sugrįžti iš skirtingų salių, susėsti už vieno stalo, sutarti dėl būtiniausiai atliktinų klausimų, atlikti juos ir pasileisti. Manevro rezultatus visi gerai prisimename, į valdžią sugrįžo LDDP ir ilgiems metams atsiėmė trumpam iš rankų išsprūdusius valstybės valdymo svertus. Kito pasirinkimo tuomet nebuvo: arba chaosas, arba pokomunistinė valdžia. Šiandien situacija išoriškai panaši, nors ir nėra visiškai identiška. Formaliai Seimas tarytum dirba, priiminėja ar atmetinėja kaži kokius mažareikšmius sprendimus, įstatymų pataisas, bet akivaizdu, kad rimtų sprendimų, kuriems priimti reikėtų kvalifikuotos konstitucinės daugumos, priimti neįgalus. Nenoriu būti blogas pranašas, bet mane kankina nuojauta, kad biudžeto įstatymo svarstymas ir balsavimas greičiausiai parodys, kad Seimas nebeįgalus priimti ir pagrindinio ekonominio įstatymo. Tokiu atveju ir šiaip jau silpnai ir nepopuliariai A. Kubiliaus vyriausybei iš po kojų gali būti išmuštas bet kokio tolesnio veikimo pamatas, ir politinė krizė tiktai gilėtų. Be abejo, Vyriausybės neveiksnumas padidintų grėsmę antrąsyk nerti į dar gilesnį ekonominį akivarą.
Ar valstybė tokiomis sąlygomis galėtų išgyventi keletą metų iki kitų rinkimų ir stabilesnės Vyriausybės, kai pavyzdžiai rodo, jog ir ekonomiškai daug stipresnės už mus ES valstybės: Graikija, Portugalija, Ispanija, o dabar ir Airija, turėdamos net daug stabilesnes už mūsų valdžias, viena po kitos, balansuoja ties kolapso praraja, ir kelia rimtą grėsmę tolesnei bendrijos egzistencijai. Profesorius Vytautas Landsbergis, gerai prisimindamas 1992-uosius, skaičiuoja greičiausiai taip: priešlaikiniai rinkimai pakartotų jau kartą regėtą ir sužaistą scenarijų. Jei tokie rinkimai įvyktų kitų metų vasario mėnesį sykiu su rinkimais į Savivaldybių tarybas, TS – KD juos greičiausiai pralaimėtų lygiai taip pat triuškinamai, kaip ir Sąjūdžio flangas pralaimėjo anuomet LDDP. Profesorius gal turi galvoje ir kokį nors pakenčiamą ėjimą žirgu, išmušant vieną ar kitą dėmenį opozicijos redutuose, išjungiant jį arba patraukiant į koalicijos pusę. Žinant, kokios jėgos susigrupavo opozicijos ložėje, labiau tikėtinas priešingas siužetas, kad vieną dieną iš neveiksnios Permainų koalicijos gali būti perviliota ir pasitraukti viena ar kita mažiau koalicijai įsipareigojusi grandis. To greičiausiai ir siekia opozicija, o ne Seimo pasileidimo ir pirmalaikių rinkimų. Ir vienu ir kitu atveju Vyriausybės pasikeitimas yra neišvengiamas, tad kyla klausimas, kas yra geriau partijai, ar padaryti klaidą ir prarasti valdžią dvejiems metams, ar du metus gyventi klaidoje, galutinai iššvaistyti pasitikėjimo likučius ir tada jau totaliai pasitraukti nuo politinės arenos.
Jei Lietuvos politinės partijos reflektuotų save ir įsiklausytų, ką apie jas mano valstybės piliečiai, įmanomi būtų ir dar keli šiek tiek utopiniai scenarijai. Pirmasis: atsisakius partinių ambicijų, kurti plačią koaliciją ir, pasirašius Santarvės aktą, kuris galiotų iki kitų Seimo rinkimų, performuoti partinę Vyriausybę į specialistų ir, užuot skandinus vieniems kitus, kartu mėginti kapanotis iš akivaro.
Antrasis: tarkim, Darbo partija surinks pakankamą kiekį parašų, kad Seimo pasileidimo klausimas būtų įtrauktas į Seimo dienotvarkę. Tuomet, kaip ir 1992-aisiais metais, pozicija su opozicija susėda už bendro stalo ir apsvarsto, kokius darbus bendru sutarimu iki pasileidimo ir naujų rinkimų turėtų nudirbti. Kelios iš tokių sąlygų galėtų būti ir tokios, kuriai tikrai pritartų visuomenė – priimti bendru sutarimu kitų metų biudžetą ir pakeisti rinkimų įstatymą, kad į Seimą nebebūtų daugiau renkama pagal partinius sąrašus, sumažinti Seimo narių skaičių iki 71 ar 101. Ir demokratijai, ir partijoms tokia rinkimų sistema būtų tik į sveikatą. Partijos išsikeltų savo kandidatus visose rinkimų apygardose ir tuose kandidatų sąrašuose būtų matyti, kurį kokia partija remia, kurį remia nevyriausybiniai judėjimai, o kuris ir išvis nepartinis. Seimūnai, suėję į laisvai piliečių išrinktą Seimą, vėl susigrupuotų į frakcijas ir koalicijas ir veiktų kaip veikę. Partinė demokratija nuo to nė kiek nenukentėtų, priešingai – tik padidėtų atsakomybės rinkėjui mastas ir baigtųsi partokratijos era. Kiek sykių dar reikės lipti ant to paties grėblio, kad rytą po rinkimų nebekartotume: „vėl tas pats š..., nors balsavau už kitus.
Trečiasis scenarijus – pats slogiausias. Šis Seimas, tokioje kompozicijoje, kokia dabar yra, beveik neturi šansų du metus išgyventi, nes, neduok Dieve, jei dar atsitiktų koks nors panašus skandalas į pedofilijos, (o toksai neabejotinai atsitiks), visuomenės kantrybė trūks, ir Seimas paprasčiausiai bus išvaikytas.
Ant vienkartinių „batareikų“ (elementų) yra užrašas „not rechargeble“ (antrą kartą nebepakraunamas). Protingų patarimų ir instrukcijų reikia klausyti. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei tokį elementą mėgintum iš naujo pakrauti, bet gero tai tikrų tikriausiai nieko. Tas pats ir su mūsų Seimu – išsieikvojo. Metas utilizuotis.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
