Paryžiaus „Fin-de-Siècle“ avangardas Venecijoje

Nuostabios keliaujančios parodos. Ir tikrovėje, ir skaitmeninėje erdvėje. Kai žiūrėdamas filmuką staiga užsimiršti ir lengvai persikeli į jau žinomą galerijos erdvę Venecijoje...

Peggy Guggenheim kolekcijos muziejuje Venecijoje nuo rugsėjo 28 d. iki 2014 m. sausio 6 d. atidaryta puiki XIX a. pabaigos Paryžiaus avangardo dailininkų paroda „Paryžiaus Fin-de-Siècle avangardas: Signacas, Bonnard'as, Redonas ir jų amžininkai“ ( „The Avant-gardes of Fin-de-Siècle Paris: Signac, Bonnard, Redon, and their Contemporaries“).

Smalsiausiems dovanėlė – parodos kuratorė Vivien Greene, kuri yra XIX ir XX amžiaus pradžios dailės vyriausioji kuratorė Solomono R. Guggenheimo muziejuje Niujorke, pristato nuotoliniu būdu viso pasaulio namisėdoms meno gurmanams parodą Venecijoje, aiškindama paveikslus ir gundydama apsilankyti. Neverta ginčytis, kad pamatyti savo akimis tikrus darbus yra kur kas geriau.

Parodos kuratorė Vivien Greene iš Niujorko pristato parodą Venecijoje 

Ši paroda skirta parodyti visam spektrui meninių judėjimų, kurie užgimė Paryžiuje per paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį. Parodą sudaro beveik 100 tapybos darbų, piešinių ir atspaudų. Peržvelgus rinktinius impresionistų tapybos darbus, kurie atskleidžia to laikotarpio kontekstą, parodoje tiriami pagrindiniai avangardo judėjimai per jų žymiausių dailininkų kūrinius: neoimpresionistų Paulo Signaco ir Maximilieno Luce'o, „Nabis“ dalyvių Maurice'o Deniso, Pierre'o Bonnard'o ir Félixo Vallottono, simbolisto Odilono Redono.

Fin-de-Siècle – amžiaus pabaiga Paryžiuje – buvo politinių suiručių ir kultūrinio persversmo laikas, kurio metu ekonominė krizė ir socialinės problemos paskatino iškilti radikalias kairiojo sparno grupes, o greta – konservatyvizmo palaikytojus. 1894 metais prezidentas Sadi Carnot tapo anarchisto pasikėsinimo auka, kai prasidėjo garsusis jauno prancūzų kapitono Alzaso žydo Alfredo Dreyfuso bylos skandalas. Šie įvykiai išryškino Prancūzijos kraštutines stovyklas: buržuaziją ir bohemiečius, konservatorius ir radikalus, katalikus ir antiklerikalus, antirespublikonus ir anarchistus.
 

Nabistas Pierre'as Bonnard'as. Plakatas „La Revue blanche“. 1894. Keturių spalvų litografija

Šis nepastovumo laikotarpis turėjo daugybę meninių judėjimų. Nuo 1880-ųjų gimė karta menininkų, tarp kurių buvo neoimpresionistų, nabistų ir simbolistų. Jų dėmesys daugiausia liko toks pat, kaip ir vis dar kuriančių impresionistų: gamtovaizdžiai, šiuolaikinis miestas, laisvalaikio veikla. Tačiau šios temos buvo sujungtos su gilesnėmis įžvalgomis ir fantastinėmis vizijomis. Vis dėlto skirtingų judėjimų vaizdavimo būdai skyrėsi.

Susitelkę ties mokslinėmis spalvos ir jutimo teorijomis, kairėn linkę neoimpresionistai orkestravo papildomas spalvas ir saldžiabalses formas, jas perteikdami kaip nedalomą visumą.

Gana laisvai susieta brolija „Nabis“, kurių dailė buvo paveikta Paulo Gauguino sintetizmo ir japonų raižinių atspaudų, savo dviejų dimensijų kompozicijoms su šiurkštoku piešiniu pritaikė lygių spalvų plokštumas ir, atsižadėję tradicinės molbertinės tapybos, pasirinko „dekoratyvumą“.

Simbolistų antipatija materializmui ir jų netikėjimas mokslu nuvedė juos išbandyti spiritualizmo ir vidinių proto būsenų aliuziniuose ir dažnai transcendentiniuose paveiksluose.

Neoimpresionistas Paulas Signacas. San Tropezo fontanas, 1985 (Saint Tropez Fontaine des Lices)

Būtent šiems judėjimams – neoimpresionistams, nabistams ir simbolistams – skirtas ypatingas parodos dėmesys, o kartu apžvelgtos laiko idiomos naujoje šviesoje atskleidžia skirtingų estetinių ir filosofinių teorijų sudėtingos teritorijos žemėlapį ant dviejų šimtmečių briaunos.