Pasaulio korporatizacija: nepadori JAV užsienio politikos paslaptis

Ar pastebėjote, kad paskutiniu metu mes vis mažiau randame straipsnių apie Ukrainą? Nepadoriai greitai ji išnyko iš mūsų spaudos puslapių. Ir tam yra labai svari priežastis: Vašingtonas patyrė dar vieną pralaimėjimą, šį kartą – itin svarbų. O mes, amerikiečiai, juk negalime kalbėti apie pralaimėjimus ir nesėkmes, jei tai yra mūsų pralaimėjimai ir nesėkmės.
 
Tiesos akimirka tapo susitarimas dėl ugnies nutraukimo, pasirašytas Minske šių metų rugpjūčio 5 d. Susitarimą pasirašė Maskvos, Kijevo ir dviejų nepripažintų respublikų atstovai. Šio dokumento pagalba, prezidentas Putinas padarė galą nevykusiam farsui, kuriame Ukraina turėjo palengva pasukti į euro-amerikietišką stovyklą, ir tuo pačiu, kaip kilimą ištiesti neoliberalizmo ideologiją iki pat Rusijos sienų.
 
„Nuostabus“ bandymas dalyvaujant Victorijai Nuland ir visų kitų „new world order“ (naujosios pasaulio tvarkos) gerbėjams. Iš tiesų, tai buvo siaubingas bandymas, kurio metu jau žuvo tūkstančiai žmonių, buvo sugriauti miestai ir sunaikinta infrastruktūra rytų Ukrainoje. Ir visa tai buvo padaryta dėl „laisvojo kapitalo“ ir „laisvosios rinkos“. Ar atsiras Donecke našlė, kuri pasakys: „sūnau mano, tavo tėvas žuvo, nes Amerika atvedė Kijeve į valdžią žmones, kurie norėjo, kad tokios kompanijos kaip „Chevron“ galėtų gauti pelną naudodamos mūsų šalies resursus ir pasmerkdamos mūsų šeimą skurdui“?

Minsko protokolas nustatė, kad bus sukurtas 30 km koridorius tarp Kijevo kontroliuojamos teritorijos ir sukilusių šalies regionų, kurių pirmoji kalba yra rusų ir kuriose laisvosios rinkos kerai suveikė ne itin įtikinamai. Ateityje rytų Donbasas turėtų gauti dalinę autonomiją, kuri būtu ženkliai platesnė, nei dabar  Kijevo nenuoširdžiai siūloma. Be to, Donbasas surengs rinkimus, kurie nežiūrint Kijevo protestų įvyks lapkričio 2 dieną.
 
Mes esame Ukrainos federalizacijos liudininkai ir, jei trumpai, šis problemos sprendimo būdas nuo pat pradžių buvo pats optimaliausias ir geriausiai atspindintis ukrainiečių nacijos skirtumus. Tačiau už Ukrainos federalizaciją juk pasisako Vladimiras Putinas – vadinasi, tai jokiu būdų negali būti teisinga išeitis.
 
Sekant įvykius galima daryti prielaidą, kad šią koncepciją V. Putinas pateikė netiesiogiai bendradarbiaudamas su A. Merkel. Mano manymu, tai labai svarbu ir aš prie to dar sugrįšiu.
 
Kol kas sunku spręsti – nes procesas vis dar vyksta – ar šis susitarimas yra neokonservatorių JAV vyriausybės departamente sėkmė ar tai sėkmė fondų ir „valstybės rėmėjų“, kurie užsiima pasaulio šalių „korporatyvinimu“ ir demokratijos skiepijimu. Per daug mirčių, per daug sugriovimų, Kijeve į valdžią atėjo eilinė korumpuotų nemokšų komanda ir visa tai vedė tik į dar didesnė priešpriešą šalies viduje, nors tikslai buvo radikaliai priešingi.
 
Kadangi mes negalime kalbėti nei apie pergalę, nei apie pralaimėjimą, nei apie „pravalą“, tai mes iš viso apie nieką negalime kalbėti.
 
Aš eilinį kartą esu laimingas galėdamas matyti savo šalį nugalėtą ir laimingas tai kartoti dar ir dar. Pralaimėjimas ir „pravalas“, tai yra tai, ko labiausiai reikia mums, amerikiečiams, dėl mūsų šalies veiksmų užsienyje ir tai yra būtent tai, apie ką mums reikia daugiausiai kalbėti.
 
Pastaroji mintis bus daug kam labai karti, o kai kam net nepakeliama. Atsiras ir tokių, kurie sakys, kad straipsnio autorius yra „antiamerikietis“,  gal net – V. Putino žmogus. Šiuo metu man tokios kalbos varo begalinį nuobodulį ir beveik iššaukia ašaras. „Kada pagaliau  baigsis 1950-ieji“, – klausiu aš savęs.
 
Savo straipsniuose aš dažnai rašau, kad optimizmas dažnai slepiasi už ryškaus pesimizmo. Amerikos užsienio politika yra būtent tokioje situacijoje ir įvykiai Ukrainoje labai aiškiai tai parodo.
 
Paprastas argumentas: ši šalis, mano šalis, gali būti daug sėkmingesnė, negu yra dabar. Šią frazę aš ne kartą esu citavęs: „jei jūs, kur nors pasaulyje radote chaosą, tai būkit užtikrinti – amerikiečiai čia jau pabuvojo“. Aišku, tai iššaukia pyktį ir gėdą, jei įvertinti prarastas galimybes, bet taip juk negali tęstis nuolat. Norėčiau tiesiai paaiškinti savo mintį realios politikos šalininkams: jei mes artimiausiu metu nepradėsime keistis, mes turėsime itin didelių problemų ateityje.
 
Daugelis turbūt sutiks, kad JAV politika pradedant 1945 metais – tai ilga ir pasikartojanti tų pačių veiksmų seka, su nuolat pasikartojančiais tokiais pačiais rezultatais. Šis rezultatas gali būti daugumai iš mūsų neigiamas, tačiau tikrai ne visiems. Mūsų šalies įtakos grupės, veikiančios užsienio politikoje, užsiciklinusios išsaugodamos ir plėsdamos amerikietišką įtaką ir prerogatyvas. Iš ties labai mažai kas pasikeitė nuo 1898 m. Ispanijos ir Amerikos karo.
Tai ir yra esminė užduotis. O norint išsaugoti pagrindinį tikslą, jokiu būdu negalima kalbėti apie pralaimėjimus. Mes matome vienas po kito sekančius pralaimėjimus užsienio politikoje, tačiau realios padėties įvertinimu Vašingtonas tiesiog neužsiima. Taip, taktika keičiasi, tačiau strategija nesikeičia niekada ir retas kuris bando ją kritikuoti. Ir juo labiau keisti.
 
Jūs turbūt suprantate, kur aš lenkiu: jei mes išdrįsime kalbėti apie pralaimėjimus, chaosą, nehumaniškumą, netektis, tuomet mes galėsime kalbėtis apie galimus pasikeitimus ir, kaip keistai neskambėtų, galėsime pakeisti iš principo užsienio politiką ir tai, kokiu būdų mes sąveikaujame su išoriniu pasauliu. Šiame sakinyje mano optimizmas slepiasi po pesimizmu. Smagu matyti Amerikos užsienio politikos nesėkmes (išskyrus, žinoma, visas tas nereikalingas kančias), nes mes nepritariame dabar vykdomai politikai, ir mes manome, kad galima pasiekti žymiai geresnių rezultatų, jei sugebėtume pakeisti politinę kryptį.
 
Šią mintį aš išanalizavau savo paskutinėje knygoje. Tačiau tikrai būtina užsiminti dar apie vieną knygą, tai Wolfgang Schivelbusch'o „Pralaimėjimo kultūra“ (The Culture of Defeat), – mano manymu, geriausia autoriaus knyga. Aš primygtinai rekomenduoju ją skaitytojams. Schivelbusch mano, kad pralaimėjusi kovoje nacija privalo pakeisti savo pasaulėžiūrą todėl, kad ankstesnioji pasaulėžiūra akivaizdžiai buvo klaidinga. Todėl pralaimėjusioji perkainuoja vertybes, galbūt net sukuria naująjį AŠ, ieško sau naujos vietos tarp kitų. Vėliau ji vėl atsiranda – atgimusi nacija su naujais siekiais. Pokario Vokietijos nėra autoriaus pateikiamuose pavyzdžiuose, tačiau kas gali būti geresnis pavyzdys, nei ši šalis?
 
O kas atsitinka su laimėjusiais? Tai kas įvyko, įrodė jų pranašumą. Viskas – ko jiems reikia, tai daryti tą patį, ką jie darė anksčiau. Nereikia užsiiminėti savianalize, nereikia ieškoti savo vietos pasaulyje, nereikia ieškoti kito, geresnio kelio į tikslą. Laimėjusieji, kadangi jie pasiekė pergalę, mano, kad ir toliau jie viską darys teisingai ir toks požiūris veda į degradavimą. Labai nesunku suprasti, kad ši tezė tikrai tinka norint aprašyti būseną, į kurią šiuo metu yra papuolusi Amerika. Mes vis gi turime užduoti klausimą: kas būtent buvo tas pralaimėjusysis? Politika – tai tik nuomonių ir to, ką mes vadiname žiniomis, atspindys.

Štai jums dveji pralaimėjimo pavyzdžiai.
 
Pirmasis, tai ideologiniai drabužiai, į kuriuos buvo įvilkta intervencinė JAV politika kitų šalių atžvilgiu. Jei trumpai, tai išskirtinumo naratyvas. Valstybės Departamento atstovė Nuland, turbūt stovėjo netoli Chevrono iškabos tuo metu, kai pareiškė, kad Vašingtonas ir JAV  korporacijos yra išleidusios daugiau nei 5 milijardus dolerių nuo 1991m. Ukrainos įvykiams finansuoti. Tačiau melas buvo tai, kad šie pinigai skirti uždegti laisvės ir demokratijos fakelą. Toks paaiškinamas jau senai paneigtas ir net aršiausi JAV sąjungininkai supranta, kad Vašingtonas nenorės kalbėti apie šį pralaimėjimą.

Antrasis, tai neoliberali santvarka ir JAV gebėjimas palaikyti ją gyvybingą. Vašingtono konsensusas jau senai yra iliuzija ir po Berlyno sienos griuvimo jis niekada toliau už Vašingtono žiedinio Beltway kelio neveikė. Eilinį kartą matomas negebėjimas pripažinti klaidas ir iš jų mokytis.
 
Ukraina šiuo atveju yra geras pavyzdys. Tie žmonės, kurie nesutinka su Kijevo Vakarų kryptimi, turi ne vieną priežastį – tai ir istorija, ir kultūra, ir šeimyniniai ryšiai. Yra dar viena labai svarbi priežastis: mainai senai nusistovėjusių ir visiškai organiškų santykių su Rusiją į neaiškius santykius su Tarptautiniu Valiutos Fondu daug kam pasirodė tikrai ne pats geriausias sandėris.
 
Šioje istorijoje tikrai svarbus vokiškas faktorius. Dauguma jau suprato, kad tokių nacijų kaip Rusija, Kinija, Indija, Iranas iškilimas sudarys nevakarietišką alternatyvą atlantiniam viešpatavimui. Nereikia būti dideliu genijumi, kad tai pamatyti: tereikia nusipirkti bilietą, sėsti į lėktuvą ir nuvykti ten. Greitų permainų nuojauta jaučiama visur. Vokietijos krikščionių demokratų atstovė A. Merkel yra pakankamai keistas būsimų permainų pranašas, tačiau visai gali būti, kad Vokietija tarnaus šių naujai besiformuojančių jėgų interesams. Bendradarbiavimas su V. Putinu įtikinamai tai parodo: mano manymu, būtent A. Merkel įtikino Kijevą atsisakyti savo juokingų pretenzijų ir netiesiogiai pasiekė, kad Vašingtonas Minsko susitarimuose nedalyvautų. Tylus Vokietijos pasipriešinimas Vašingtono sankcijų politika dar aiškiau parodo vokiečių interesus platesniame kontekste.
 
Amerikos aukso amžius gali dar sugrįžti, jei sugebėsime atnaujinti arba pakeisti dabartinę politinę sistemą. Tai yra būtina padaryti. Būtina, nes politinė sistema turi atspindėti tautos valią. Tačiau visi turime suprasti: kad prasidėtų nauja era, pirmiausia Amerikos dominavimas turi baigtis.  
 
P. S. Patrick L. Smith yra „Laikas baigėsi: amerikiečiai po Amerikos amžiaus“  (Time No Longer: Americans After the American Century)  autorius. 1985-1992 metais jis vadovavo laikraščio „Iternaltional Herald Tribune“ filialui Honkonge, o vėliau Tokijuje. Patrick L. Smith nuolat spausdina tokie dienraščiai kaip „New York Times“, „The Nation“, „The Washington Quarterly“.

Šaltinis: salon.com