Pasitikdami 2014-uosius, tikėkime!

Lietuvoje kaip ir aplinkinėse valstybėse – neįprastai šilta. Jokio gruodo, įšalusios žemės, braškančių tvorų, neišbrendamų pusnynų. Kalėdos labiau kvepėjo Velykomis, o Naujieji atidundės žaliuojančiais žiemkenčių laukais. Bet štai Didžiosios Britanijos dienraščiai trimituoja apie saloje siaučiančią stichiją – dauguma grafysčių per Kalėdas skendo, o šį savaitgalį vaikai dūko baltoje pūgoje. Salvadore išsiveržė Čaparastiko vulkanas, tūkstančiai žmonių evakuojami, ir jiems jau tikrai mažiausiai rūpi „žydrieji žiburėliai“, kuriuos astrologai pataria sutikti apsirengus mėlynai ir pasipuošus mediniais papuošalais, pagerbiant kinų tikėjimą mėlynuoju mediniu arkliu....

Maironio lietuvių literatūros muziejus metų pabaigoje išleido trečiąjį neskelbtų Maironio tekstų sąsiuvinį, pavadintą „Kaip nepastovi žemiškoji garbė“. Šiame sąsiuvinyje įdėti keli kunigo pamokslai. Viename jų tokie Maironio žodžiai: „Pro tuos pačius Jerozolimos miesto vartus taip neseniai, tik 5 dienos atgal, Kristus, apaštalų lydimas, iškilmingai įjojo sėdėdamas ant asilo, o didžiausios žmonių minios iš džiaugsmo krykštavo, klojo jam po kojų palmių šakas ir rūbus šaukdamos: Hozanna Dovydo sūnui, palaimintas, kurs eina Viešpaties vardu, Hozanna didžiam pranašui, lauktam Mesijai!.. o dabar? Vos kelių dienų kokia baisi atmaina! Dabar sukurstyta žydų gauja kumštimis grasindama klykia: nukryžiuoti! nukryžiuoti! Kaip nepastovi žemiškoji garbė ir kaip greit mainosi žmonių nusistatymas ir nuomonės! O mes tiek kartų tai aklai miniai pataikaujame, kad jai patikus, kad iš jos išmeldus žiupsnelį tuščio pagyrimo!“

Nepastovumo ir permainingumo dėsnį patvirtina ir viena iškiliausių Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos asmenybė Arvydas Anušauskas. Dokumentiniame Algimanto Maceinos filme „Paskutinis“, kuriame pasakojame apie paskutinį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną, ponas Anušauskas teigia: „(...) visi nusikaltimai, visos praeities klaidos, anksčiau ar vėliau gali iškilti į paviršių, kad ir kaip jas beslapstytum. (...) po ilgų užmaršties dešimtmečių į viešumą išeina vienišo paskutinio Lietuvos partizano istorija. Istorija, kurią norėta pamiršti, bet ji nebuvo užmiršta.“ Manome, kad šiuos žodžius ir pono Anušausko atstovaujama partija, ir kitos Lietuvos partijos yra aukso raidėmis įrašiusios šalia kito dainiaus eilučių – „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“

Tikėkime ir mes visi, kad 2014-aisiais į paviršių iškils tai, kas buvo giliausiai paslėpta, kad atitirps tai, kas buvo juodžiausiai įšaldyta, kad miniai bus leista suprasti, kas atjoja pro valstybės vartus ir ką valstybė nukryžiuoja. Tačiau, jeigu taip neatsitiks, tai irgi nieko tokio. Pasidžiaukime tuo, ką turime. Pvz., taip, kaip mokėjo džiaugtis vaikų poetas Martynas Vainilaitis, neabejotinai išpranašavęs ir 2014-uosius, mėlynuosius metus, nors ir suklydo dėl mėnulio fazės:

Atjos ant vilko raišo 
Skambėdama delčia, 
Pabers iš balto maišo 
Sidabrą ten ir čia. 

Suvels šiaurys pusnelę. 
Sublykčios Venera. 
Papuošim eglę žalią 
Vaivorykščių skara. 

Raudono stiklo batai
Snieguty sugirgždės, –
Ateis Naujieji metai
Iš mėlynos žvaigždės.

Geru žodžiu savaime
Paguos tave – nurimk.
Atneš tau žydrą laimę.
Žalios norėsi – imk!