Paskutinė „niezabudkių“ kadencija

Š. m. sausio 13-os išvakarėse pirmieji „niezabudkių“ demonstravimo pradininkai buvo „info tv“ ir lrt laidų vedantieji. Lietuvos „visuomeninė“ – komercinė televizija kaip visada pirmoji pradeda niekinti svarbiausius valstybės simbolius. Turėdama pernykštę šių svetimybių prievartinę platinimo patirtį LR Visuomeninė Taryba jau sausio pirmomis dienomis tarp patriotinių organizacijų išplatino Kreipimasį, kuriame informavo apie šios gėlytės naudojimo istoriją,  žalą Lietuvos istorijos klastojime bei esmę dėl tautinių ženklų paniekinimo.     
                                                                                                                            2018 sausio 12 d. LRS laisvės kovotojų rikiuotėje ir šventinio  susitikimo metu ant parlamento gynėjų, savanorių atlapų „niezabudkės“ segijamos nebebuvo. Jos mėlynavo tik kur ne kur ant garbaus amžiaus bobulyčių  bei ant kai kurių kariuomenės vadų ir V. Landsbergio atlapų. 

Sausio 13-os dienos šventinio posėdžio metu Kovo 11-sios salėje „niezabudka“ kur ne kur mėlynavo tik ant buvusių komunistų, konservatorių, liberalų ir valdančiosios valstiečių frakcijos vadovybės bei vyriausybės pareigūnų atlapų.   



Panevėžyje, Sausio 13-sios skverelyje prie pašto, mėlynoji svetimybė taip pat matėsi tik kur ne kur. Ir kaip bebūtų keista, „niezabudkę“, vietoje gedimino stulpų, vyčio ar trispalvės, demonstravo ir nešiojo  miesto elitas.

Svetimybėmis puikavosi  Panevėžio Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos. Buvęs Panevėžio meras, konservatorius V. Satkevičius net nežinojo šios gėlytės atsiradimo ir naudojimo istorijos. Paaiškinus šios svetimybės istoriją bei kenkimo Lietuvai prasmę, atsisakė ja domėtis. 

Pakalbinus Panevėžio merą R. M. Račkauską, paklausus kodėl jis ir antraisiais metais per sausio 13-ją, o tuo labiau kaip buvęs sąjūdietis, paniekina brangiausius Lietuvos istorijoje ženklus, su kuriais ant krūtinių ėjo į žūtbūtines kautynes didžiavyriai, bei per 1991 m. sausio įvykius tokių gėlelių apsoliučiai niekas nenešiojo? 

Išgirdau atsakymą, kad tai ne svetimybė, kad viskas čia tvarkoj, kad tokius nurodymus gavęs iš valdžios. Pabandžius įteikti Visuomeninės Tarybos Kreipimasį, meras pasipūtėliškai nutraukė kalbą ir paprašė čia nesikišti.

Kadangi 1991 metais buvau Panevėžio rajono ir miesto atsakingasis Sąjūdžio sekretorius t.y. tada buvome bendraminčiai bei bendražygiai, o tuo labiau, jam ir kitiems 1991 sausio pradžioje, Aukščiausioje Taryboje buvusiems kovotojams, tiekiau  šovinius bei kitą pavojingą gynybinę amuniciją, toks nesiskaitymas bei tautinės simbolikos paniekinimas man prilygo išdavystei. 

Deja, patirtą nuoskaudą dar labiau padidino mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas” karininkas  atvedęs  jaunus karius prie laužo. Kadangi beveik visi jaunučiai kariai, prie neseniai išduotos kariškos aprangos, buvo prisisegę „niezabudkes”, priėjau prie jiems vadovavusio karininko ir paklausiau kodėl visi jaunuoliai nešioja svetimybes, o ne trispalves? 

Prisistačius, kuo tuo metu teko būti, bei paaiškinus, kad ir pats 15 metų buvau SKAT savanoris karys, gavau netikėtą atsakymą, kad vykdo vadovybės įsakymą. 

Pabandžius paaiškinti  šios gėlytės beprasmybę, brigados „Geležinio vilko“ karininkas klausytis nepanoro, sakydamas, kaip ir valdžios elitas, kad čia viskas gerai, kad įsakymus vykdyti privaloma. 

Priminus 1940 metų Lietuvos okupacijos istoriją apie generolo Vitkausko, Raštikio … išdavikiškus įsakymus nesipriešinti rusų  armijai (visi šaudmenų sandėliai tada buvo užrakinti, o pajėgūs pasipriešinti pulkai be šaudmenų išvežti į paligonus), karininkas atkirto, kad aš pats nežinau Lietuvos istorijos.     

Jau senokai bręstantis širdyje  klausymas dabar tampa ypač aktualus: –  ar šiandieninės Lietuvos kariuomenės vadai, nešiojantys „niezabudkes“, iškilus  naujos okupacijos pavojui vėl neišduos Tautos? 

Nuo seno žinoma, kad pats tamsiausias paros laikas būna prieš aušrą. Ir ženklai, kad realios laisvės aušra vėl artėja, jau matomi. 

Pirmutinis aušros šviesos proveržis pasklido sausio 13-osios šventinio minėjimo LRS Kovo 11-sios salėje metu. Taikos premijos laureatė – disidentė Nijolė Sadūnaitė paviešino Lietuvos valdžios ir teisėsaugos tarptautinius nusikaltimus,  policijos ir kitų teisėsaugos struktūrų iniciatyva grobiant nuo artimųjų mažamečius vaikus. 

LRS pirmininkui, ministrui pirmininkui(būdamas policijos komisaru jis organizavo mergaitės pagrobimą) bei prezidentei pateiktas įpareigojimas iki vasario 16 dienos atsakyti tautai kur valstybinių teisėsaugos institucijų prievarta pagrobta  ir daugiau nei 5 metai slepiama D. Kedytė, o jei ji nužudyta ar mirusi, kad parodytų visuomenei jos kapą. 
                                                                                                                                 Kadangi valstybinio „elito“ nusikaltimai viešinami vos ne kas dieną ir maždaug aiškėja kas yra kas, o „niezabudkių“ platintojai ir nešiotojai leido atskirti savus nuo nesavų, belieka padaryti išvadą, kad „niezabudkių“ bei nesavų kadencija bus paskutinė. Dabar viskas priklausys nuo visuomenės dialogo su valdžia.              

 

Kęstutis  Genys

Išsaugokim atmintį

Atmintį  išsaugokim  ateinančioms  kartoms,
Kad  žinotų  jos,  kad  nieko  nepamirštų,
Kad  įstorijos  neperašytų su klaidom,
Kad nekaišiotų , kaip mes tarp durų pirštų.

Tegul žino jie kas buvo priešai, o kas draugai,
Kas Tėvynę išdavė, o kas ją gynė?
Kas už mūsų, mūsų nepriklausomą tėvynę,
Kas paguldė galvas giriose kaip sakalai?

Tegul  žino  jie  už  ką  mažus  vaikus,
Vos užgimusius,  KG-bistai šaudė, trėmė ir suiminėjo.
Kišo gyvus po ledu, marino juos badu…

Atmintį  išsaugokim, kad šviestų ji visiems
Jiems  žvakutėje užkurtoje per vėlines,
Mums, kurie Tėvynėje gyvensime laisviems,
Kaip Vytis balta ir kaip trispalvė vėliava.