Kaip teigiama sausio 7-ąją paskelbtoje Jameso Martino Branduolinio ginklo neplatinimo studijų centro (CNS) 29 puslapių ataskaitoje, per artimiausius tris dešimtmečius Jungtinės Valstijos savo branduolinei ginkluotei ketina išleisti daugiau kaip trilijoną dolerių.
Ypač daug branduolinei ginkluotei, rašoma CNS ataskaitoje, Vašingtonas išleis apie 2020 metus, kai 3 proc. JAV karinio biudžeto bus skiriama netaikiam atomui.
Kongresas anksčiau yra teigęs, kad artimiausią dešimtmetį JAV branduoliniam arsenalui tobulinti išleis kur kas mažiau – 355 mlrd. dolerių.
Branduolinį ginklą, skaičiuojant bombų galvučių kiekiu, pasaulyje turi Rusija (8 500), JAV (7 700), Prancūzija (300), Kinija (250), Jungtinė Karalystė (225), Izraelis (200), Pakistanas (120), Indija (110), Šiaurės Korėja (10).
Kol V. Putinas nerimauja dėl nebranduolinių JAV pajėgumų, Amerika ruošiasi skirti tiek pinigų savo branduolinio arsenalo tobulinimui. O kaipgi taupymas krizės sąlygomis, o kaipgi branduolinis nusiginklavimas, apie kurį taip mėgsta kalbėti tiek Vašingtonas, tiek Maskva, prieš pat Naujuosius išdidžiai pranešusi apie naujutėlius „Jarsus“ kariuomenei?
Išvados šiame kontekste dvi.
Pirma, branduolinis ginklas – vis dar faktorius tarptautinėje politikoje. Kaip sakoma, paraką reikia laikyti sausą. Antra, amerikietiško karinio pramoninio komplekso (KPK) godumas nenustoja stebinti. Tiek pinigų (nors ir per tiek metų) branduolinėms pajėgoms skirti nebūtina (galima net sumažinti galvučių kiekį).
Greičiausiai tai supranta ir Amerikos politikai, tiesiog draugauja su KPK atstovais, o ko nepadarysi dėl draugų (o dar sako, kad Rusijos kariuomenėje korupcija).