Per metus kompensuojamiems vaistams valstybė išleidžia apie 200 milijonų eurų

Perkant vaistus Lietuvoje yra sumokamas 5 arba 21 procento PVM mokestis. 5 procentu mokestis yra taikomas tada, kai vaistus perka valstybė, t.y. kompensuojamiems vaistams. Tai reiškia, kad valstybė, pirkdama vaistus gyventojams, sumoka 5 procentu mokestį (perdeda ji į kitą savo kišenę). Tačiau jeigu vaistus perka ligonis už savo pinigus (tais atvejais kai vaistai nėra kompensuojami , ar kai ligos gydymas nėra kompensuojamas, arba kai ligonis nėra apdraustas), tai jis būna priverstas mokėti papildomai 21 procentą PVM mokesčio. Taigi valstybės politika akivaizdi – jeigu žmogus susirgo, tai yra pretekstas jį apmokestinti, lyg vaistai būtų prabangos prekė.

Yra nustatyta tam tikra procedūra kaip vaistai patenka į kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Atrodytų, kad vaistai Lietuvoje yra perkami tada, kai jie yra reikalingi Lietuvos sergantiesiems. Tačiau iš esmės yra kitaip – vaistai perkami tik tada, kai farmacinės firmos (vaisto gamintojas) raštiškai kreipiasi į Sveikatos apsaugos ministeriją su prašymu – pirkti jų gaminamą vaistą. Jeigu nėra tokio prašymo, tai joks vaistas nėra perkamas, nesvarbu kiek jis reikalingas Lietuvos sergantiesiems.

Ligonis, gaudamas kompensuojamus vaistus, taip pat turi sumokėti tam tikrą priemoką. Statistiškai apie 80 procentų vaisto kainos apmoka valstybė ir apie 20 procentų sumoka ligonis. Tačiau ligonio priemokos dydis nėra susijęs su vaisto efektyvumu ar jo būtinumu. Dažnai tai pačiai ligai gydyti yra naudojami skirtingų grupių vaistai. Ir pakankamai dažnai ligonio priemoka tiems vaistams, kurie valstybei kainuoja daugiau, yra mažesnė (nors jų efektyvumas yra vienodas). Taip ligoniai skatinami naudoti valstybei brangesnius vaistus.

Per metus kompensuojamiems vaistams valstybė išleidžia apie 200 milijonų eurų. Teisės aktais yra nustatytas tam tikras mechanizmas – kokią didžiausią kainą gali mokėti valstybė už vieną ar kitą vaistą. Sveikatos apsaugos ministras, vykdydamas šiuos teisės aktus, savo įsakymu patvirtina kompensuojamųjų vaistų kainyną ir vaistų kainas. Tačiau, pvz. SAM ministras R. Turčinskas savo įsakymu nurodė už vieną vaistą (iš daugiau kaip 1700 vaistų sąrašo) sumokėti apie 500 000 litų daugiau negu buvo galima pagal įstatymo reikalavimus. Ginant visuomenės interesą, generalinė prokuratūra gavo pranešimą apie šį atvejį. Prokurorai ištyrė ir nustatė , kad iš tiesų SAM ministras nesilaikė įstatymo reikalavimo ir padarė išimtį vienam vaistui bei sumokėjo už jį virš 500 000 litų daugiau negu buvo galima. Tačiau generalinė prokuratūra nusprendė, kad ministras neviršijo savo įgaliojimų ir elgėsi teisingai, nes ... farmacinė firma nebūtų sutikusi ( pabrėžiu – nebūtų sutikusi) sumažinti vaisto kainos iki reikalaujamo pagal įstatymą dydžio (kad tokio prašymo iš SAM ministro nebuvo – tai nėra svarbu); nes jeigu SAM ministras būtų prisilaikęs įstatymo reikalavimo, tai ligoniai būtų turėję mokėti už vaistą didesnę priemoką; ir paskutinis prokuratūros argumentas – tai buvo teisinio reguliavimo spragos , o tai rodo faktas, kad šis įstatymas po 1,5 metų buvo pakeistas. Taigi, prokuratūros nuomone nebuvo dėl ko pradėti ikiteisminio tyrimo. Ar verta tada stebėtis, kad pateikta informacija apie kitą SAM ministrą (J.Oleką), kuris kelias dešimtis milijonų litų sumokėjo už vaistus farmacinėms firmoms daugiau negu leido mūsų įstatymai, liko be atgarsio (tame tarpe ir iš mūsų prezidentės D. Grybauskaitės pusės).

Ar reikia tada dar stebėtis, kad Lietuva šiuo metu už tam tikrą onkologinį vaistą sumoka 5000 eurų už įpakavimą, nors Latvijoje jis yra du kartus pigesnis. Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė, kad nėra tikslinga prašyti šios farmacinės firmos sumažinti šio vaisto kainą iki Latvijos lygio.

Manau, kad šie pavyzdžiai parodo, kokia yra mūsų valdžios pozicija Lietuvos sergančiųjų atžvilgiu.