Pietų Kaukazas: kas nutylima

Pietų Kaukaze yra trys šalys – Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas. Sovietų laikais šis regionas vadintas Užkaukaze, nes į Rusijos pakraščius žiūrėta pro Kremliaus langus. Rusija šį terminą vartoja ir dabar.

Trumpai apie kiekvieną šalį.

Gruzija. Plotas – 69,7 tūkst. kv. km, gyventojų – 4,4 mln. (2002 m.), iš jų gruzinai sudaro 83,7 proc., armėnai – 6,5 proc., azerbaidžaniečiai – 5,7 procento. XX a. gale maždaug 200 tūkst. gruzinų gyveno Rusijoje, apie 900 tūkst. – Irane ir Turkijoje. Vyraujanti religija – krikščionybė (stačiatikiai). Gruzinų kalba priklauso Pietų Kaukazo, arba kartvelų, kalbų šeimai.

Armėnija. Plotas – 29,8 tūkst. kv. km, gyventojų – 3 mln. (2011 m.), iš jų armėnai sudaro 98,1 proc., gruzinai – 0,02 proc., azerbaidžaniečių nėra. Dar per 2 mln. armėnų gyvena užsienyje (apie 60-yje šalių), daugiausia JAV, Rusijoje, Turkijoje, Irane, Prancūzijoje. Vyraujanti religija – krikščionybė (stačiatikiai monofizitai). Armėnų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai.

Azerbaidžanas. Plotas – 86,6 tūkst. kv. km, gyventojų 9,6 mln. (2011 m.), iš jų azerbaidžaniečiai sudaro 91,6 proc., armėnai – 1,4 proc., gruzinai – 0,1 procento. Apie 5 mln. (pasak kitų šaltinių – apie 30 mln.) azerbaidžaniečių gyvena kaimyninėse šalyse, daugiausia Irane ir Turkijoje. Vyraujanti Azerbaidžano religija – islamas. Azerbaidžaniečių kalba priklauso tiurkų kalbų šeimai.

Skirtingai nei trims Baltijos sesėms, Pietų Kaukazo trejetukui toli iki solidarumo ar bendros užsienio politikos. Įtampą kelia Armėnijos pretenzijos į Azerbaidžano Kalnų Karabachą ir jos nesutarimai su Turkija dėl 1915 m. Osmanų imperijos vykdytų armėnų žudynių traktuotės. Šiame fone savo geopolitinius destabilizavimo žaidimus sėkmingai žaidžia Rusija.

Nesantaikos obuolys – Kalnų Karabachas

Žodis „Karabach“ azerbaidžaniečių kalba reiškia „Juodasis sodas“. Šis pavadinimas žinomas nuo XIII amžiaus. Greta jo yra ir iki tol vartotas armėniškas pavadinimas Arcach, spėjama, kilęs iš autochtoninės Kaukazo genties pavadinimo. Arcachai buvo giminiški kaukaziečiams udams, kurių dar yra išlikę Azerbaidžane, Pietų Rusijoje, šiek tiek mažiau – Gruzijoje ir Armėnijoje.

Arcacho armėnizacija prasidėjo dar VI a. pr. Kr., kai šis regionas pateko į sukurtos Didžiosios Armėnijos valstybę, apėmusią dabartinį Azerbaidžaną, beveik visą Gruziją, didžiąją dalį dabartinės Turkijos bei Irako Kurdistano ir šiaurės vakarų Iraną (buvusią Persiją). Šiaurėje regionas driekėsi nuo Kaspijos iki Juodosios jūros. Didžioji Armėnija gyvavo iki IV a., galutinai sunyko XI amžiuje. Karabachas IV a. atiteko Kaukazo Albanijai, vėliau – Arabų kalifatui. XIII a. šią sritį užkariavo mongolai, vėliau – timūridai, o XVI a. Iraną užkariavę safavidai Karabache įkūrė penkių kunigaikštysčių junginį, arabiškai pavadintą Chamsa („penki“). XVIII a. viduryje įkurtas Karabacho chanatas 1805 m. tapo Rusijos protektoratu, o 1813 m. buvo prijungtas prie Rusijos.

Armėnų ir azerbaidžaniečių ginčas dėl Karabacho priklausomybės yra senas. Žinomi 1905 m. neramumai. O kai 1918 m. pradžioje iširo 1917 m. sukurta Užkaukazės Federacija ir susikūrė nepriklausomos trys valstybės – Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas, iškilo klausimas, kuriai valstybei – Armėnijai ar Azerbaidžanui – turi priklausyti Karabachas. Regione prasidėjo neramumai, armėnų ir azerbaidžaniečių susirėmimai. Į konfliktą įsikišo Antantės diplomatai, tiksliau, Didžioji Britanija, palaikiusi Azerbaidžano pusę, ir Karabachas buvo pripažintas Azerbaidžanui, nors tai tik pakurstė tolesnius neramumus. Iš visų tų tarpusavio peštynių galop laimėjo bolševikinė Rusija, 1921 m. surežisavusi destabilizuotame regione „socialistinės revoliucijos pergalę“. Netrukus visos trys Pietų Kaukazo šalys vėl tapo Rusijos Užkaukaze. Karabachas liko Azerbaidžano SSR sudėtyje autonominės srities statusu, toks jis išbuvo visą sovietmetį. 1979 m. Kalnų Karabache armėnai sudarė 76 proc., azerbaidžaniečiai – 23 proc. srities gyventojų.

Konfliktas atsinaujino 1988 m. pradžioje, ėmus braškėti SSRS. Armėnijoje buvo sukelta antiazerbaidžaniška isterija, pradėta brutali azerbaidžaniečių deportacija iš Armėnijos, o Karabache prasidėjo mitingai, nepaklusnumo akcijos, reikalavimai atskirti Karabachą nuo Azerbaidžano SSR ir prijungti prie Armėnijos SSR. Tuo metu galiojusios SSRS konstitucijos 78-asis straipsnis skelbė, kad sąjunginės respublikos teritorija negali būti keičiama be jos sutikimo. Nepaisydama to, Karabacho liaudies deputatų taryba tų metų vasario 20 d. sprendimu paprašė atskirti Kalnų Karabacho autonominę sritį nuo Azerbaidžano SSR ir prijungti ją prie Armėnijos SSR. Prasidėjo biurokratinis aukščiausių valdžios institucijų karas, o po kiek laiko ir tikras karas. Subyrėjus SSRS Rusija atvirai palaikė Armėniją, pavertusi ją savo sąjungininke Pietų Kaukaze. Drauge su Rusijos karinėmis pajėgomis Armėnija okupavo pietvakarinę Azerbaidžano Respublikos dalį, pakeliui į Karabachą nušluodama nuo žemės paviršiaus ištisas azerbaidžaniečių gyvenvietes su visais gyventojais. Kalnų Karabachas paskelbtas nepriklausoma respublika, kurios niekas taip ir nepripažino.

Maskvos geopolitiniai žaidimai

Pažvelgus į dabartinį Rytų Europos žemėlapį, neįmanoma nepastebėti Rusijos sąmoningai sukurtų įtampos židinių, juosiančių visą buvusį pietvakarinį ir vakarinį Rusijos imperijos pakraštį.

Pietų Kaukaze – Karabachas, Pietų Osetija ir Abchazija. Pati Armėnija su Rusijos 102-ąja karine baze Jerevane ir Giumri (buv. Leninakanas), turinčia 5 000 kareivių ir sunkiąją ginkluotę, tapo pleištu tarp Rusijai simpatijų nejaučiančių Gruzijos ir Azerbaidžano. Dėl glaudaus broliavimosi su agresyviąja Rusija į Armėniją nepatikliai žiūri ir jos vakarinė kaimynė Gruzija. Ginče dėl Karabacho Gruzija palaiko Azerbaidžano pusę ir Armėnijos pretenzijas traktuoja kaip kėsinimąsi į Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Azerbaidžanas su Gruzija orientuojasi į Europos struktūras, o Armėnijos atsivėrimas Rusijai visam tam kaišioja pagalius į ratus, destabilizuoja regioną. Azerbaidžaną palaiko NATO narė Turkija, tačiau dalis Lietuvos politikų palaiko Rusijos sąjungininkę Armėniją, kurios radikalų strateginė svajonė yra atkurti Didžiąją Armėniją „nuo jūros iki jūros“. Žinoma, kaimyninių valstybių sąskaita.

Kiek į vakarus yra Ukraina su Rusijos atplėštu Krymu (atseit ne ukrainietiškas, o rusiškas) ir tos pačios Rusijos plėšiamu Donbasu (irgi todėl, kad neukrainietiškas).

Dar toliau į vakarus – Rusijos sukurtas Moldovos rusakalbis Padniestrės židinys. Sukurtas, bet dar nepakurtas. Matyt, laukia savo eilės.

Pagaliau pačiuose vakaruose yra trys Baltijos šalys. Mėginimas sukurti Lenkų autonominę respubliką dar SSRS sudėtyje, vėliau jau Lietuvoje, vadovaujantis panašiais nacionaliniais motyvais kaip Karabacho, Kremliui nepavyko, o ir Lenkija tąkart tam nepritarė. Bet židiniui, kurstomam tikriausiai ir rusų pinigais, neleidžiama užgesti. Juk ne be reikalo per rinkimus Lietuvoje taip aktyviai veikia Lenkų rinkimų akcijos partija, dar sustiprinta Rusų aljansu ir ryšiais su rusų radikalų organizacijomis Latvijoje ir Estijoje. Pačioje Latvijoje kurstomas „Latgalos liaudies respublikos“ židinys, Estijoje – „Narvos liaudies respublikos“, taikant panašius kaip Karabacho ar Krymo argumentus: tai esančios ne latvių ar estų, o istorinės rusų žemės, todėl jos turėtų grįžti į Rusiją. Ir Daugpilyje latviai, ir Narvoje estai sudaro gyventojų mažumą. Vadovaujantis tokiu motyvu nuo Latvijos 1944 m. rugpjūtį jau buvo atplėšta Abrenė ir paversta Pytalovu, 1945 m. sausį nuo Estijos atskeltas ir prie Rusijos prijungtas Petseri (rus. Pečiory) rajonas.

Nerimsta ir Lenkijos šovinistai, Vilnių ir Lvovą laikantys „istorinėmis lenkų žemėmis“, kaip armėnų šovinistai – Karabachą. Ne žaidimams juk Lenkijoje buvo įkurtos „Pakraščių žemių“ (kresų) institucijos ir ne žaidimams dalytos Lenko kortos ne tik Ukrainoje ar Baltarusijoje, bet ir ES šalyse – Lietuvoje ir Latvijoje. Kas žino – gal ateity, atsiradus „tautiečių gelbėjimo“ pretekstui, pravers.

Ant kieno malūno pilame vandenį?

Armėniškojo Karabacho entuziastams Lietuvos Seime palinkėčiau apsižiūrėti, ką iš tikrųjų jie remia ir ką atstumia. Lietuvos Seime yra Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė (pirmininkė Dalia Kuodytė). Ką toji grupė veikia ir kokie jos tikslai? Nei Latvijos, nei Estijos, nei Lenkijos parlamente tokios grupės nėra. Įsivaizduokime Lenkijos Seime ar Rusijos Dūmoje Draugystės su Vilenščyzna parlamentinę grupę. Arba Lietuvos Seimo Draugystės su „Donecko liaudies respublika“ parlamentinę grupę. Būtų mūsiškės „karabachinės“ analogai.