Pildosi D. Grybauskaitės košmaras

Spektaklis baigėsi, salė tuštėja. Darbininkai baigia išnešti dekoracijas, šluosto nuo ringo grindų kraują ir snarglius. Ir niekas jau nuo pakylos nebečiulbės dėl mūsų balsų. Niekam mes neberūpim.

Geriausia priemonė reitingų rezultatams yra reitingų rezultatai. Kaip visada, jie rodė Panemunės pievas, kokių reikėjo užsakovams. Ir kaip visada, atsitiko kitaip. Reitinguotojai išpūs akis – firmos profesionalios, metodika baisiai moksliška! Tik tie lietuviai drąsioj šaly bijo per apklausas pasakyti, ką galvoja. Ir rinkimai kaskart būna staigmena, kaip kelininkams pirmas sniegas.

Ne valstiečiai išlošė, o konservantai prakišo. Nes negalima partijos paveldėti pagal giminystę. O tuo labiau Lietuvos. Žmonės neklystamai pajuto, kad juos ir jų šalį nori padovanoti Anūkėliui. Dar buvo nieko, kol nepaaiškėjo, kad jis tik nauja Senelio inkarnacija. Ta pati arogancija, neklystamumas ir neapykanta ne vien kitokiems, bet ir šiaip kitiems.

Net pas dakotus būdavo karo vadas ir taikos vadas. Kas tinka karui, netinka taikai ir politiką pažinsi kada jis pralaimi. Trumpam nukrenta kaukės, patarėjų pakištos frazės ir pamatai kas yra. Jis ne mums, o savo partijai bloga padarė.

Tai pačių konservatorių pasirinkimas ir  tragedija. Negalima skirti vadu visiškai nepatyrusį, praktiškai nežinomą iš gatvės eilinį. Niekuo partijai nedavusį ir niekuo nepasižymėjusį jaunuolį vien todėl, kad jo senelis kadaise buvo partijos įkūrėjas.

Tai ne monarchijos sostas, kurį galima perduoti pagal giminę, o demokratinė visuomenės institucija. Elgesys po rinkimų, kitaminčių padėjėjų mėtymas iš darbo padarė jų pralaimėjimą ilgalaikiu ir triuškinamu. Matyt, taps trečiąja šalies partija. Su kuo ir pasveikinkime.

Panašu, kad peržaisti rungtynes atsisakyta, kad negautų į skudurus dar didesniu skirtumu. Anūkėliui buvo nurodyta iškelti reikalavimus iki debesų ir persimainiusiu veidu bėgti opozicijon. Pildosi D.Grybauskaitės košmaras – valstiečiai krauna apelsinus į statines su broliais socdemais. O jos pačios veiksmų nežino ir Dievas. Dėl tos paprastos priežasties, kad ji –  moteris.

Įdomu tik kas ką prarys – valstiečiai socdemus ar atvirkščiai? O kol kas turės poros balselių daugumėlę, kurią kiekvienu konkrečiu balsavimo atveju bus galima žlugdyti. Po to užsiimsim kompromatų paieška, nes su valstiečiais ryškiai neapsižiūrėta. Iš po žemių iškast ką reikia, ką, blyn, jie angelai ar ką?

Socdemai nespjauna gerai pagyventi, pas valstiečius irgi rasi visokių atsitiktinių prielipų. Truputis oligarchų pinigėlių, truputis asmeninio šantažiuko, truputis nuodėmėlių į spaudą. Ir žiūrėk, jau gelbėtojų balsavimo mašinėlės po pusmečio ir nebėr.

Kada reikia kas nors suserga, kitas išvažiuoja, treti neateina ar pavėluoja sugedus mašinikei. Ir turim valdomą Seimą, kaip iki šiol arba, kaip minimum,  bent galim blokuoti svarbius sprendimus. O kai pasikeis situacija ir aistros aprims – mažu ką galima ir rimtesnio.

Nujausti, kas planuojama, labai paprasta – įsivaizduok, ką gali oponentų vietoje padaryti. Tą ir R.Karbauskis nujaučia. Todėl neis į jokias pareigas ir tupės ant paskutinės laktos Seime, kad valstiečiai neišsilakstytų ir visada balsuotų Viešpaties akivaizdoje.

Dabar fermoje prieš šėrimą grūstis kaip per regbį. Daug daug rankų, kojų ir tarpkojų, prakaito kvapas, piktas kriuksėjimas ir pirsčiojimas nuo įstangos kitus nustumti. Bet slibinas vienas, tik jo galvos kandžioja viena kitą. Tiems, kas tiki, jog tai dėl Lietuvos – užuojauta.

O štai rašeivų tonas jau keičiasi. Buvo populiaru stumti ant valstiečių, dabar tuoj bus populiaru pataikauti naujiesiems ir stumti ant stumiančių. Portalai ir intelektualai jau po truputį keičia orientaciją naujiesiems patenkinti.  Atsisės šitie prie valdiškų pinigų kranelio – ir kas tada, ponai redaktoriai?

Horizonte ovacijos, kad prasideda vos ne revoliucija. Gaunu vieną kitą švelnų priekaištą, kad drįstu kritikuoti Lietuvos išgelbėtojus. Publicistas, giriantis valdžią ar puldinėjantis jos kritikus yra nesusipratimas, nors tokių ir sočiai. Jei valdžia ką gero padaro, jis tyli.

Esam šunys, kurių darbas loti, kai kas ne taip. Ir normali valdžia žino – jei tavęs nekritikuoja, vadinasi, viskas tvarkoj, dirbi gerai. O jei ilgiau nepakritikuoja, tai politikai susijaudina, kad netaptų nežinomais. Tai normalu kalbant ir apie senuosius, ir apie naujuosius.

Didžioji biuletenių su kryžiukais dalis jūsų krūvelėje buvo ne už jus, o prieš socdemus ir konservantus. Ne meilė ir mistiškos “vertybės” jus atvedė į Olimpą, o balsuotojų neapykanta ir kerštas sistemai, esamai situacijai ir jau buvusiems. Kol kas gelbėtojai sėkmingai kreditan pardavinėja viltis.

Mus ištiko ne paprasta sloga  – sisteminis vėžys. Reikia ne šiaip pokyčių ir permainų (nuo tų žodžių greit ims pykinti), o valstybės ir jos institucijų  reformos. Ne naujųjų ponų išprievartautos tautos gimdos išgramdymo, o priežasčių pašalinimo.

Apie tai naujieji nei kalba, nei ką žada. Šimtų valstybinių šnapso krautuvių tinklo visoje šalyje statyba, įrengimas, infrastruktūra ir valdymas kainuos ne vieną ir ne dešimt milijonų. Jokių baisių papildomų pajamų iš jų biudžetas negaus. Ims tik pelno mokestį ir PVM, tą patį, ką ir dabar gauna iš privačių.

Padidinti akcizai tik kompensuos praradimus nuo kritusių pardavimų. Pijokai kaip gėrę, taip gers, tik kontrabandą, kurios bosai jau dabar džiaugiasi padidėsiančiais pelnais, nugvelbtais iš valstybės. Valstybinių vaistinių tinklo ir banko steigimas kainuos dar šimtus milijonų, kurių nėra.

Ką jau kalbėti apie valstybinio verslo efektyvumą, kuris lygus nuliui ir vogimo galimybes, kurios lygios begalybei. Svarbiausia, kad visos šios nesąmonės neduos deklaruojamo rezultato, tik papildomus vargus biudžetui ir žmonėms. Niekada negalvojau, kad iš SSSR pabėgusi šalis po kiek laiko atkurs socialistinį, valstybinį verslą ir bankus. Betrūksta Valstybinio plano komiteto.

O kiek dar milijonų kainuos ministerijų Akropolio statybos už Vilniaus ribų? Kiek Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų perkėlimas į Kauną (o kodėl ne į Panevėžį, Dotnuvą ar Balbieriškį?)? Ir ką valstybei ir mums tas perkilnojimas duos? Paprašyčiau konkrečiai, su skaičiais ir eurais, brangūs draugai. Jūs tikrai galit būti brangūs.

S.Jakeliūno finansinės ir Sodros reformos jokia naujiena ir jokia revoliucija. Tai išeinant iš darbo Vyriausybėje nuo stalo nušvilptas segtuvėlis su specialistų pasiūlymais. Juos beveik jau buvo ėmęsi įgyvendinti socdemai, tik, kaip visada, išsigando. Tai dabar bus proga neišsigąsti. Panašiai juk kalba ir visos kitos partijos.

Be tų kelių jau nuvalkiotų “pokyčių”, studijų krepšelio suardymo, pensijų ar vaiko pinigų pažado, nieko konkretaus valstiečių “Darnios Lietuvos” programoje nėra. Tuo labiau, kad panašiai springdami žada ir kiti. Paskaitykit tuos šimtus lapų. Kaip mat prisiminsit šaunius sovietinius laikus su jų priemonių planais ir atsakingais už įvykdymą.

Tokias programas parašytume kiekvienas. Pradžioj apie tai, kaip viskas blogai. Po to išvardini kas ir taip dabar yra daroma ir ko norėtum, kad būtų. Ir šimtuose punktų pridedi žodelius:  “spręsime”,  “gerinsime”, “sieksime”, “užtikrinsime”, “tobulinsime”, “skatinsime”, “didinsime”. Prikaišai įmantrių žodelių apie darną ir sveiką Lietuvą – ir turi programą.

Tai ne kas kita, kaip populistinių lozungų, vienas su kitu nesusijusių veiksmų kratinys, kurių realizavimas sukels tik sumaištį. Nes mano bobutė tai paklaustų – iš kur, vaikeliuk, tam rojui pinigų gausit? Ar pažadai tikri, sprendžiama pagal priemonių realumą.  Visi suokia tą patį, bet mus domina kaip jūs to pasieksite. O apie tai kalbos nėra.

Gelbėtojų pažadai buvo balsams susirinkti. Jie atėjo iš sistemos ir yra jos dalis. Jie šitiek metų ten sėdėjo, daugybę kartų blaškėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito ir nieko realaus taip ir nepasiūlė. Sistemos iš esmės niekada nekritikavo, net negalvojo ir dabar nesirengia keisti.

Milijonieriaus kairuoliška partija su socialistiniais ekonomikos „atgaivinimais“, valstybės kišimusi į viską ir dešiniąja pseudotautine ideologija. Logiška, ar ne? Na taip taip, dideliam politologų džiaugsmui įvardijo Lietuvos problemas. Koks pasiekimas – išdrįso pasakyt kas blogai! Nueikit į turgų, ten jums kiekvienas tą patį dar konkrečiau “įvardins”.

Sisteminė nepartinių partija, susišlavusi protestą, nuo ankstesnių gelbėtojų skiriasi tik tuo, kad atėjo ne iš išorės. Gerai sistemą pažįsta, todėl atstumtieji taip jų bijo ir būriu nušokę nuo gultų lenda muštis. Ant nusivylimo valstybe bangos atplaukę žaidėjai, norėdami pavaizduoti permainas ir išlikti aikštelėje sukels tokį chaosą, kad žagsėsit.

Netikiu demokratiškumu partijos, kur viską visada sprendžia tiktai vienas žmogus. Netikiu, kad sistemos pagimdytas, užaugintas, su ja tūkstančiais gijų susietas ir savo sėkme jai dėkingas asmuo nori, gali ir imsis sistemą keisti. Netikiu milijonierių labdara ir korporacijų savininkų norais pakeisti  žaidimo taisykles samdinių naudai. Netikiu monopolininkų kova su monopolizmu ir  veikimo prieš savo interesus nuoširdumu. Netikiu trašų importuotojų kova už ekologišką žemės ūkį. Tikit – tikėkit. O aš netikiu.

Tikrų, rimtų permainų nenori ne tik politikai, bet ir mes patys. Nes visos reformos skausmingos, o pokyčiai pirmiausia paliečia”paprastą žmogų”.  Mes niekada nežinom, kas teisus, bet visada tvirtai žinom kas kaltas. Dauguma visada ir visur pasyvi, inertiška, paveiki propagandai, primityvui ir gyvena šia diena. Jai reikia priešo, mesijo ir paprastų sprendimų regimybės. Ir ji tą gavo.

To, kas dar bus, matymas ir judėjimo pirmyn iniciatyva priklauso ne masėms, o inteligentijai. Tautos tikrajam  elitui ir jo išugdytoms asmenybėms. Visuomenė be šito tik inertiškas molis. Mes sugebėjom išsilaisvinti iš kitų, bet patekom į savo pačių nelaisvę. Ir neišugdėm nei savo Solženycino, nei savo Sacharovo, nei Gandžio. Tik R.Karbauskį su S.Skverneliu. Ir esam verti to, ką turim.

Vis paklausia – kodėl tu toks pesimistas? Tai kad ne. Pesimistai nėjo į Sąjūdį tada, kai tai buvo pavojinga. Nerizikavo tada, kai buvo ką prarasti. Pesimistai tada tupėjo krūmuose ir laukė, kas laimės. O po to išlindo lauk, prisijungė prie nugalėtojų, realizavo juodus pinigus. Ir tapo stambiais žemvaldžiais ir optimistais, mokančiais mus gyventi darniai ir pozityviai.

Atnaujintojai vienaip ar kitaip dalyvavo priimant sprendimus ir nesprendimus, atvedusius į situaciją, dėl kurios dabar alpsta. Tokių pažadų ir revoliucijų iš viršaus buvo begalė. Ir niekas nebuvo keičiama ir pakeista. Ir jie nepasikeitė ir nebuvo pakeisti. Tai kur nors viena priežastis, kad kas pasikeistų?

Spektaklis baigėsi, show must go on. Nesijaudinkit, permainų tikrai bus. O po permainų prasidės permainų permainos permainoms tobulinti. Bet ne tokios, kokių laukiat. Po kiek laiko tas žodis taps keiksmu.

Šaltinis: algimantasrusteika.wordpress.com