|
Apartheidas – dažnas žodis palestiniečių lūpose, tačiau vis dažniau apie šį reiškinį prabyla ir Izraelio vykdomai politikai nepritariantys žydai. Vakarų krante palestiniečiai ir žydai naudojasi skirtingais keliais, už vandenį ir elektrą moka skirtingą kainą, jų automobiliai pažymėti skirtingais numeriais, o palestiniečiams priklausančio Hebrono miesto senamiestyje žydai ir arabai netgi vaikšto skirtingomis gatvėmis. „Hebrone kai kurie palestiniečiai yra priversti iš namų išeiti per stogą dėl mūsų nustatytų taisyklių. Mieste gyvena šimtai tūkstančių žmonių, kurie kiekvieną naktį yra terorizuojami Izraelio patrulių, įsiveržiančių į namus. Ir tai darome mes“, - Hebrone viešintiems Baltijos šalių žurnalistams sakė Izraelio kariuomenėje trejus metus
tarnavęs Yehuda Shaulis. Izraelio tikinčių žydų šeimoje užaugęs Y. Shaulis šiuo metu dirba nevyriausybinėje kariuomenės veteranų organizacijoje „Breaking the Silence“, atskleidžiančioje tamsiąsias Vakarų kranto okupacijos puses. Jo teigimu, Hebronas yra klasikinis pavyzdys, liudijantis segregaciją tarp žydų ir palestiniečių: dalis gatvių palestiniečiams yra neįžengiamos, nes yra pernelyg arti žydų naujakurių tvirtovės. Dėl šios priežasties palestiniečiai priversti apeiti kvartalus, iš namų išeiti į šalutinę gatvę, o jeigu tokios nėra – lipti per stogą. Vedžiodamas po palestiniečiams neįžengiamų gatvių labirintą, kur anksčiau dūzgė vaisių ir daržovių turgūs, šūkavo pardavėjai, Yehuda pasakojo apie savo tarnybos metus Hebrone, gautas užduotis, naktinį patruliavimą, palestiniečių namų tikrinimą bei misiją elgtis taip, kad „Izraelio kariuomenės buvimas mieste būtų jaučiamas kiekvienam palestiniečiui“. „Kai aš tarnavau prie Libano sienos mano misija buvo paprasta – ginti Izraelio sieną. Kai tarnavau Hebrone, misija buvo kita – ginti ir saugoti naujakurius nuo vietinių gyventojų“, - teigia Y. Shaulis, pridurdamas, kad dėl 800 žydų naujakurių ir judėjams bei musulmonams svarbaus Patriarchų kapo, šimtai tūkstančių palestiniečių negali gyventi ramaus ir įprasto gyvenimo.
Atvykus į Vakarų krantą, pirmiausia į akis krinta skirtingi automobilių numeriai, liudijantys jų priklausomybę arba Izraelio piliečiams, arba Vakarų kranto gyventojams. Izraelio piliečiai turi judėjimo laisvę visame Izraelyje, Vakarų krante bei Rytų Jeruzalėje, tuo metu Vakarų krante gyvenantys palestiniečiai turi prašyti leidimo atvykti į Izraelio teritoriją ar Rytų Jeruzalę.
Judėjimas yra kontroliuojamas per patikrinimo postus, kurie įkurdinti aplink Vakarų krantą ir skersai Rytų Jeruzalės pastačius betoninę sieną, nors Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino ją esant neteisėta, mat siena kai kuriose vietovėse giliai įsiskverbia į palestiniečių teritorijas. Patikrinimo postuose tikrinami visi per sieną judantys žmonės. Patekti į Rytų Jeruzalę iš Vakarų kranto gali tik Izraelio piliečiai, kitų valstybių atstovai, nuolatiniai miesto gyventojai ir leidimą gavę palestiniečiai. 15 kilometrų kelionė iš Ramalos į Rytų Jeruzalę gali trukti net keletą valandų, ypač piko metu, mat žmonės po vieną tikrinami panašiai kaip oro uoste: jie privalo parodyti dokumentus, sudėti daiktus į skenerį, praeiti metalo detektorių, praeiviai gali būti apklausiami. Judėjimas visame Vakarų krante taip pat neapseina be patikrinimų: Izraelio armijos kontroliuojamose teritorijose veikia vadinamieji „skraidantys patikrinimo postai“, galintys stabdyti ir tikrinti automobilius bei žmonių dokumentus.
„Vakarų krante mes turime iš viso 630 karinių patikrino postų, kontroliuojančių žmonių judėjimą arba užkardančių judėjimą, ypač arčiau Jeruzalės“, - teigia Palestinos parlamento narys, buvęs kandidatas į autonominės respublikos prezidentus Mustafa Barghouti.
|