Penktadienį darbą pradėjo naujasis Seimas. Sprendžiant iš tos įtampos, kurios žiežirbas galėjo stebėti taip pat ir televizijos žiūrovai, šiandien sunku pasakyti, ar dabartinis Seimas dirbs visą kadenciją, ar prireiks priešlaikinių rinkimų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, demonstratyviai neatvykdama pasveikinti naujojo parlamento, parodė, kad yra pasirengusi atskleisti, kas Lietuvos politiniame gyvenime svarbiausias žaidėjas. Prezidentė šiandien gerokai populiaresnė nei parlamentas, pliekti „darbiečius“ viešojoje erdvėje yra tapę gero tono ženklu (ypač tose žiniasklaidos priemonėse, kurios mielai priglaudė DP pinigų srautus, skirtus intensyviai politinei reklamai), tad pasiskelbdama kovotoja už „moralią politiką“ D. Grybauskaitė turi svarbius politinius kozirius savo rankose.
Beje, siūlau pernelyg neįsijausti į mums primetamą pasirinkimą: ar mes palaikome D. Grybauskaitę, ar V. Uspakichą. Tai panašu į įtaigavimą, kad mes tegalime rinktis tarp Pepsi ir Coca. Jei tie politikai, kurie šiandien piktai keikia V. Uspakichą, iš teismų būtų reikalavę teisingumo, o ne politinių užsakymų vykdymo, dabartinių politinių keblumų nebūtų kilę. Pernelyg ilgai iš teisingumo ir tiesos siekio buvo šaipomasi, tad nėra ko stebėtis, jog šiandien yra situacija, kai formaliai teisėti rinkimų nugalėtojai nekelia pagarbos, tačiau nėra ką atsakyti į jų kontrargumentą, kad mojuodami kumščiais po mūšio esame veikiau juokingi nei pavojingi.
Naujoji dauguma Seime taip pat turi savų kozirių politiniame žaidime su Prezidente. Po to, kai prie naujosios valdančiosios koalicijos prisijungė Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kiekybiniu požiūriu ši koalicija atrodo įspūdingai ir gali nesibaiminti Prezidentės grūmojimo, o V. Uspakichas TV laidoje gali sakyti, kad maža kas ir dėl kokių priežasčių neateina į pirmąjį Seimo posėdį, esą to, kad D. Grybauskaitės nebuvo, jis net nepastebėjo.
Tačiau ne viską lemia vien kiekybė – nors naujoji dauguma sugeba susitelkti, kai reikia dalintis politinius postus, tačiau tai vis vien yra lydekos, gulbės, vėžio koalicija, įkurią įsiterpė lenkiškas zuikutis, šuoliuojantis Varšuvos link. Kalbos apie pasiektą sutarimą dėl programinių nuostatų bent jau manęs neįtikina. Nebent tai artimiausio mėnesio veiklos programa, dėl kurios, spėju, valdantieji dar gali susitarti.
Kitas dalykas – „darbiečiai“ gerai prisimena, kaip jau kartą LSDP juos be ceremonijų išstūmė iš valdžios vežimaičio, ir šie prisiminimai trukdys tikram pasitikėjimui koalicijos viduje. „Juoduoju arkliuku“ koalicijoje bus LLRA. Koalicijos partneriai ramiai išklausė LLRA atstovų tvirtinimų, jog šie reikalaus, kad naujoji koalicija gerbtų tradicinę šeimą, daug dėmesio skirtų gyvybės apsaugos klausimams, tačiau išgirdo, regis, tik norą peržiūrėti galimybę asmens tapatybės dokumentuose naudoti taip pat ir lenkiškus rašmenis bei peržiūrėti kai kuriuos Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus sprendimus.
Nelabai suprantu ir tai, ką LLRA atstovai veiks su Energetikos ministerija. Iki šiol ši partija kur kas labiau akcentavo švietimo, socialinės apsaugos, bet ne energetikos klausimus. Nepamirškime ir to, kad Darbo partija prieš rinkimus išsakė daug abejonių, ar apskritai reikalinga atskira ministerija energetikai. Na taip, jei visus energetikos klausimus Lietuvoje nuo šiol spręs „Gazprom“ vadovybė, tai energetikos ministro nereikia. Tačiau juk yra ambicinga „biokuro revoliucijos“, kaip alternatyvos naujos atominės elektrinės statybai, idėja, dėl kurios tarsi naujoji koalicija sutaria.
Kalbant apie sutarimus, kurie nesurašomi viešomis sutartimis, įsiminė Algirdo Butkevičiaus frazė, jog kiekvienos ministerijos vertė esą priklauso nuo to, kiek Europos Sąjungos lėšų per ją kadencijos metu teks „įsisavinti“. Šokiruojantis atvirumas? Deja, panašiai, tik gal ne taip garsiai buvo kalbama ir prieš ketverius ar aštuonerius metus. Šiandien galime tik dar kartą atsidusti, jog Lietuvos politiniame gyvenime nedaugėja rūpinimosi bendruoju gėriu, o valstybė suvokiama kaip UAB, kurios akcijas per rinkimus perima naujoji valdžia.
Vis laukiame politikų, kurie maloniai nustebintų, pareiškę, kad ateina ne valdyti, bet tarnauti, nes esą suvokia, jog tikrasis valstybės savininkas yra tauta, o ne kuri nors politinė institucija.
Kol kas nesulaukiame. Tad verta prisiminti dzenbudistinę pasakėčią. Mokytojas kartą buvo paklaustas, kiek dar ilgai teks laukti gerų permainų, kad pasaulis taptų kur kas geresnis. Mokytojas atsakė: vien tik laukiant gali tekti laukti ypač ilgai.
Prieš rinkimus rašiau, kad turėsime apsispręsti, ar norime tikrų permainų, ar mus tenkina status quo. Nors po rinkimų būta kalbų apie suveikusią politinę švytuoklę, tačiau, mano įsitikinimu, galima drąsiai teigti, kad rinkimų rezultatai rodo, jog dėl tikrų permainų dar nenorime stengtis. Turiu galvoje ne vien tai, kokios partijos sėkmingiausiai pasirodė per rinkimus, bet dar labiau tai, jog reitingavimas ir balsavimas vienmandatėse apygardose ir vėl buvo palankus politinio gyvenimo senbuviams, partiniam elitui. Aišku, buvo kelios išimtys, tačiau jos tik patvirtina taisyklę.
Rinkimus laimėjo sistema. Pasikeitė tik ją aptarnaujančių politikų pavardės.
Neturėjau iliuzijų, kad Seimas per rinkimus gali radikaliai pasikeisti, tačiau apsirikau, manydamas, kad šiame Seime turėsime stiprią ir kokybiškai naują opoziciją, kuri galėtų toliau telkti žmones ir brandinti politines alternatyvas. Šiuo metu dėl to nesu tikras.
Svarbiausia opozicine jėga, be abejonės, bus Tėvynės sąjunga. Patyrę politikos „vilkai“ nepraleis progos pasišaipyti iš į valdžią patekusių naujokų, kur kas menkiau išmanančių Seimo statuto subtilybes. Tačiau sunku pasakyti, kiek ši partija pati sugebės rodyti moralios politikos pavyzdį. Pavyzdžiui, išspręs V. Matuzo tipo veikėjų problemą, permąstys savo santykį su Valstybės saugumo departamento siekiu būti valstybe valstybėje. Būtų gerai, jei Tėvynės sąjungos lyderiai matytų plačiau nei vien naujos atominės elektrinės statybų projektas, daugiau dėmesio skirtų bendravimui su paprastais Lietuvos žmonėms, įsiklausytų į jų rūpesčius ir abejones. Vis dar tikiu šios partijos potencialu ir svarba Lietuvai, tačiau man sunku suprasti, kas supančioja jos vadovybės rankas, kai iškyla būtinybė ginti bendrąjį interesą nuo kurios nors politinės ar verslo grupuotės.
Eugenijaus Gentvilo grįžimas į politiką - geras ženklas liberalams. Tai visai kito kalibro ir akiračio politikas, nei Gintaras Steponavičius ar Dalia Teišerskytė. Deja, ir perspektyvus E. Gentvilo mokinys E. Masiulis bent kol kas neužaugo iki savo mokytojo lygio. Tiesa, visai neaišku, kiek kolegos frakcijoje bus pasiruošę įsiklausyti į politikos veterano poziciją. Taip pat kol kas neaišku, ką šioje frakcijoje veiks Vitalijus Gailius. Kiek žinau, į liberalų gretas jis pateko veikiau kelių aktyvių partijų skyrių nei partijos vadovybės iniciatyva. Nesu tikras, kad šiam politikos naujokui bus lengva priprasti prie Seimo gyvenimo paradoksų.
Dar sunkiau prognozuoti „Drąsos kelio“ frakcijos vaidmenį Seime. Man asmeniškai labai gaila, kad į Seimą nepateko šios partijos sąraše kandidatavę Gintaras Aleknonis ir Gintaras Dručkus. Jiems trūko nedaug. Tačiau yra, kaip yra, ir dabartinė DK frakcija neformaliai suskilusi į mažiausiai dvi.
Nepartiniai Algirdas Patackas ir Aurelija Stanckinienė turi darbo Seime patirties ir yra pernelyg savarankiškos asmenybės, kad vykdytų neformalaus frakcijos lyderio Valdo Vasiliausko sumanymus. Pastarajį galima pasveikinti, jog jis sėkmingai perėmė į savo rankas „Drąsos kelio“ kontrolę. Jo bėda ta, kad, kaip parodė rinkimų kampanija, jam trūksta gabumų turimą įtaką kūrybiškai panaudoti. Į jo dejones, kad „Drąsos kelias“ nuolat susiduria su juodųjų technologijų veikimu, galima atsakyti, kad didžiausią kaltę derėtų prisiimti jam pačiam. Nežinau, ką jis įrodė N. Venckienei, bet pastaruoju laikotarpiu praktiškai kiekvienas jos viešas kalbėjimas mažina jos populiarumą, ir ji tampa vis labiau panaši į tą politinę karikatūrą, kurią taip atkakliai bando primesti „Lietuvos rytas“ ar „Delfi.lt“. Turiu vilties, kad tai laikina, tačiau kyla daug abejonių, ar DK frakcija iš tiesų sugebės būti reikšminga politine jėga Seime.
Daug labiau tikiu neformalių frakcijų politine galia. Man iš tiesų ramiau, jog abejotinų vertybinių nuostatų daugumos Seime yra tokie parlamentarai, kaip A. Patackas, A. Stancikienė, P. Urbšys, V. Gailius, E. Gentvilas, N. Puteikis, P. Saudargas, L. Kazlavickas, R. Baškienė. Turiu vilties, kad taip pat ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos parlamentarai taps svarbia užtvanka tradicinę šeimos sampratą ignoruojantiems politiniams sprendimams.
Tačiau, deja, turiu mažai abejonių, kad mūsų laukia itin sudėtingas politinis laikotarpis. Pribrendusios giluminės valstybės problemos vargu ar bus sprendžiamos, praraja tarp politinio elito ir likusios visuomenės nesumažės. Dabartinę situaciją galima vertinti kaip politinės krizės gilėjimą. Tiesa, kiekviena krizė turi ir teigiamą pusę – ji skatina imtis atsakomybės ir padaryti bent tai, kas nuo mūsų priklauso. Šiandien svarbiausi atsakymai bręsta ne Seime ar Prezidentūroje, bet už politinių institucijų ribų. Valstybės ateitis daugiausia priklausys nuo to, kiek piliečiai norės būti atsakingi ir veiklūs. Garsaus amerikiečių mąstytojo prieš kelis šimtmečius pasakyta frazė tikrai nepraranda aktualumo ir šiandien: „Jei valžia bloga, bet piliečiai geri, tai visada galima valdžią pataisyti. Tačiau net jei valdžia gera, bet piliečiai blogi, tai ir valdžia neišvengiamai suges.“
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]