Povilas Urbšys: kiekvienas pilietis gali tapti grėsme valstybei

Žurnalistų protestai ir akcijos sujudino Lietuvą. Kratos ir griežtos apklausos, siekiant išsiaiškinti informacijos šaltinius, yra atgrasios. Kita vertus, norėtųsi, kad tiek patys žurnalistai, tiek žiniasklaidos kanalai gintų demokratijos vertybes ne tik tuo atveju, kai antidemokratinis veiksmas paliečia žurnalistus asmeniškai. Nemažai žmonių yra patyrę specialiųjų tarnybų spaudimą pastaraisiais metais – tarp jų ir aukščiausi FNTT vadovai, tačiau tais atvejais ne vienas žurnalistas į tai pažvelgė tik kaip į politinius žaidimus.

Šiandien prezidentė paskelbė apie pataisas, kuriomis siūloma nustatyti didesnes žiniasklaidos ir žurnalistų informacijos šaltinio paslapties apsaugos garantijas. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, šalies vadovė įstatymo pataisomis siūlo numatyti, kad žurnalistas gali būti įpareigojamas atskleisti savo informacijos šaltinį, tačiau demokratinėje valstybėje toks įpareigojimas gali būti nustatomas tik teismo ir tik labai svarbiais, išimtiniais atvejais. Tai yra tik dėl visuomenei gyvybiškai svarbių aplinkybių ir tik tuomet, kai informacijos šaltinio paslapties atskleidimas sukels mažesnę žalą nei ta, kuri ištiks to nepadarius. Tačiau kaip elgtis, jei informacijos šaltiniu tampa aukščiausios šalies institucijos? Apie tai kalbamės su Seimo nariu Povilu Urbšiu.

– Žurnalistų bendruomenė pasipiktino kratomis. Tačiau kodėl, Jūsų manymu, žiniasklaidos atstovai rengė akciją prie STT būstinės, o ne prie Generalinės prokuratūros, VSD ar Prezidentūros? Tarsi nenorima įžeisti kitų šios istorijos dalyvių?

– Iš tiesų, šio skandalo ištakos gali būti Prezidentūroje. Tiek Valstybės saugumo departamentas, tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba, tiek Generalinė prokuratūra yra priklausomos nuo mūsų ponios prezidentės. Tad vertėtų paklausti pačių žurnalistų, kodėl jie neprotestavo prie Prezidentūros. Kita vertus, sutikite, kad jau anksčiau buvo pažeista valdžios galių pusiausvyra mūsų valstybėje. Prie šio proceso prisidėjo ir dalis mūsų žiniasklaidos. Žiniasklaidos funkcija – būti mūsų visuomenės demokratijos sargu. Tačiau susidaro įspūdis, kad žiniasklaida kartais siekia manipuliuoti visuomene, o ne objektyviai nušviesti įvykius. Kodėl Lietuvoje susiklostė tokia situacija, kai valstybės piliečiai nepasitiki nei vadžia, nei žiniasklaida? Pastarieji įvykiai būtų gera proga permąstyti, kokių tikslų siekia ketvirtoji valdžia. Nors bijau, kad šiuo atveju tebus paaukota kurio nors pareigūno galva, o žiniasklaida pasidžiaugs, kad grėsmių demokratijai nebėra.

– Slaptos pažymos tarsi turėtų tarnauti valstybės saugumui. Tačiau viešai paskelbti tekstai demonstruoja, kad tai savotiškas literatūrinių rašinėlių žanras. Ar kas nors šiuo atveju atsako už įtakingų pažymų faktus ir išvadas, ar ta informacija negali virsti kryptingai naudojama dezinformacija?

– Atkreipkite dėmesį, kokia nuostata tose pažymose įtvirtinama. Bet kokia valstybės vadovo kritika – tai veiksmai, kurie atitinka nedraugiškos valstybės interesus. Tokia nuostata buvo ir VSD ataskaitose, kai prieš pusantrų metų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas išslaptino dalį šios institucijos dokumentų. Tuo metu žiniasklaidos atstovai, dabar protestavę prie STT, neįžvelgė jokių problemų dėl VSD požiūrio, kai buvo susidorota su FNTT vadovais V. Gailiumi ir V. Giržadu. Tad ir šiandien, kai mūsų šalies vadovybės kritika prilyginama grėsmei visai valstybei, iš tiesų yra grėsmė mūsų demokratijos pamatams. Pažvelkime, kaip Europos šalys reaguoja į E. Snowdeno paviešintą slapto sekimo skandalą. Visi supranta, kad šią informaciją Rusija panaudoja išpuoliams prieš NATO valstybes, tačiau Europos valstybės šiuo atveju pirmiausia bando ginti demokratijos pamatines vertybes ir žmogaus teises. O kaip Lietuvoje buvo sureaguota į žinią, kad yra pasiklausomi telefoniniai pokalbiai? Net žiniasklaida šiuo atveju neįžvelgė didelių problemų. Tad kol mūsų valstybės interesais bando prisidengti siaurus politinius interesus turintys žmonės ar žmonės, tesiekiantys išsilaikyti valdžioje ir manipuliuoti visuomenės nuomone, valstybės grėsmės bus tapatinamos su grėsmėmis šių grupių interesams. Mano manymu, dabar didžiausia grėsmė Lietuvai – nebrandi pilietinė ir politinė visuomenė. Neįstengiame įtvirtinti pilietinės demokratijos nuostatų, kurios turėtų būti aukščiausia vertybė. Šiuo atveju Valstybės saugumo departamentas nesistengia atstovauti piliečiams – matome bandymus taikytis prie valstybės vadovų mentaliteto. Tokiu atveju visa valstybės raida nukreipiama ne europiniu demokratijos keliu. Kai pažymose įtvirtinami teiginiai, kad bet kokia vadovų kritika kelia grėsmę valstybei, saugiai negali jaustis bet kuris Lietuvos pilietis. Kiekvienas gali būti apkaltintas grėsmių sukėlimu. Nesaugumo atmosferą palaiko ir valstybės vadovai, kai negali išviešinti savo biografijų ir taip sudaro landas priešiškoms valstybėms. Taip, Rusija siekia diskredituoti mūsų valstybę, tačiau mes neturėtume jai padėti, patys diskredituodami demokratijos principus Lietuvoje.

– Ar nemanote, kad STT šioje istorijoje veikia tiesiog kaip politinis įrankis?

– Toks įspūdis susidaro. Nes, vadovaujantis proporcingumo principu, tyrimo veiksmai turėjo būti atliekami iš karto visose susijusiose institucijose. Iš pradžių, kai buvo tiriama tik Seimo institucija, kilo minčių, kad procesas gali klostytis neobjektyviai. Kyla klausimas, ar STT pareigūnai galėjo atlikti tokius pat veiksmus Prezidentūros darbuotojo atžvilgiu, kaip kad pasielgė su Seimo darbuotoja. STT turi teisę daryti kratas ir VSD bei Prezidentūroje. Atrodo, kad tyrimas gali būti selektyvus, nes vyrauja baimė užsitraukti vieno asmens rūstybę, asmens, kuris ir skiria tiek VSD, tiek STT, tiek Generalinės prokuratūros vadovus. Tiesiog norima parodyti, kad Prezidentūra su šia istorija nėra tiesiogiai susijusi.

Kalbėjosi Marius Matulevičius