Praeiti etapai. Dabartis

Gyvename rojuje. Pabuvojome pragare, skaistykloje, suprantame, kas yra šiandiena. Svarbiausia – turime krauju atkurtą savo valstybę. Tai mūsų namai, mūsų Tėvynė, gyvuojanti daugiau kaip tūkstantį metų. Turime savo Konstituciją, įstatymus, patys priimame įvairiausius nutarimus. Lieka tik juos vykdyti.

Priklausau senolių kartai, jau gyvenusiai ir tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje. Manau, turiu teisę išreikšti savo nuomonę apie tai, kas buvo ir kaip atrodo ši diena.

Buvo pragaras: šaudymai, žudymai, trėmimai, įvairiausios susidorojimo priemonės, taikomos bet kam. Tai 1940–1950-ieji metai ir vėliau. Alkome, troškome, šalome, sielvartavome…

Tai mūsų gyvenimo atmintis, kurios nevalia pamiršti dabartinei ir būsimoms kartoms.

Skaistykla – nuo šeštojo dešimtmečio iki 1990-ųjų. Tai ilgas, skausmingas, sudėtingas, ir ištvermės, ir veikimo bei išbandymų laikotarpis. Pastarąjį ne visi atlaikėme. Mus, margą minią, traukė skirtingi poreikiai. Baisus susitaikymo, abejingumo, o baisiausias – prisitaikymo prie esamos situacijos poreikis. Tada niekam tikusiais pasidarė „nepritapę“. Tokiems buvo sunku.

Prisitaikiusieji, aišku, komunistai, klestėjo. Klestėjo tiek, kokias sąlygas patys sau pasidarė. Jie turėjo kremlius, mašinas, tik jiems kūrėsi parduotuvės. Jie keliavo ir po šiltus, ir po šaltus kraštus… Aišku, puikūs atlyginimai, sugebėjimas papildomai užsidirbti.

Nepritapę buvo sekami, ruošiamos bylos, teisiami, sodinami, tremiami. Daugumai žmonių – menkai apmokamas darbas, tuščios parduotuvės, pigus alkoholis. Girtaujama bet kur, bet kada. Tokia tarybinių laikų tikrovė!

Slenkstis – 1990 metų Kovo 11-oji, 1991 metų Sausio 13-oji, o aukščiausias slenkstis – tų pačių metų rugpjūčio 19-oji. Jei mes, žengdami per slenksčius, suvokėme, kas darosi, viską dėjomės į širdį, supratome tos rizikos reikšmę – puiku!

Nugalėjome visus trukdžius, turime savo valstybę Lietuvą. Jos atkūrėjai – Lietuvos žmonės.

O tie trukdžiai, iššūkiai – Baltijos kelias, sudėtinga nepriklausomybės atkūrimo naktis, kruvinas šaltas sausis, daug ką galėjusi pakeisti rugpjūčio pučo baigtis Maskvoje.

Didžiausias iššūkis – Sąjūdis. Tuo sunkiu laikotarpiu sąjūdininkai atliko pagrindinį vaidmenį. Nauja Lietuvos Aukščiausioji Taryba, kurios pirmininku išrinktas profesorius Vytautas Landsbergis. Pats būdamas padorus, manau, nesuvokė, kad jį supa marga minia. To rezultatas – nesusikalbėjimas. Juo toliau, tuo labiau tai ryškėjo. Kaip tik to siekė buvusieji komunistai. Jų tikslas – neatsidurti užribyje, nelikti antrarūšiais. Su savo vadais pradėjo veikti: šlykščiai šmeižė, ieškojo įvairiausių priekabių, tuo siekdami viską išlaikyti savo rankose. Juk miestų ir kaimų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas – jų valdos. Nepaleisti iš savo rankų išmoko per 50 metų. Tada savi perka, savi privatizuoja, savi gauna. Oi plėšėsi, oi draskėsi, oi kirto, oi vežė… Daug…

Nenuostabu, kad dabar jų daug ir milijonierių. Laukiame, kada Europos Sąjungos pinigai padarys milijardierių. Iš Lietuvos užsienio bankuose gal jau tokių yra?

Rinkimai – procesas sudėtingas. Visų dalyvaujančiųjų tikslas – laimėti. Komunistai persikrikštijo ne kartą ir ne du. Paraudonino socialdemokratus. Priveisė sau palankių partijų, kad rinkimuose gautų kuo daugiau balsų. Kitaip manančių, ypač dešiniųjų, šmeižimui priemonių nepaisė ir šiandien nepaiso, nors dažniausiai patys kalti. Ne kartą ir aš esu nuo jų nukentėjusi.

Ir toliau jų tikslas – pinigai.

Nepadorios rinkiminės kampanijos metu maišomi rinkėjų protai. Sudaromas įspūdis, kad visi vagys, sukčiai, kyšininkai. Kaip žmogui atsirinkti? Nedalyvauti rinkimuose? Tai pats paprasčiausias ir blogiausias pasirinkimas.

Tada po rinkimų triumfuoja tie, kurie labiausiai rėkia, šmeižia, meta dideles, neaiškiai gautas pinigų sumas, dovanoja įvairius menkaverčius daikčiukus.

Kuo kaltas dešiniųjų protas ir sąžinė profesorius Vytautas Landsbergis, kad jis vienintelis sugeba samprotauti, mąstyti, kalbėti, rašyti taip, kaip jo niekada neaplenks ir visi kairieji kartu sudėjus. Čia Dievo dovana – balsas, mintys iš širdies. Tai ne vienos iki jo kartos nuopelnas savo Tėvynei.

Toliau savo srityse puikiai dirbantys: sūnus, jo vaikai, t. y. profesoriaus anūkai. Moralios, patriotinės šaknys puikius pamatus padėjo augančiam giminės medžiui. Dar apie kieno keletą kartų galėtume taip pasakyti? Nėra tokių…

Dabartinėje valdančiojoje koalicijoje yra ir šviesių žmonių, nepriekaištingai dirbančių jiems patikėtą darbą. Tai aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, jau poilsiaujantis Česlovas Juršėnas. Kaip kultūringas žmogus užsirekomendavo Vydas Gedvilas. Bet pastarasis netiko, nes nekėlė audrų, kurios reikalingos tam, kad darbe nebūtų rimties. Nerami, nerimta valstybė linksmina Rytus…

Stiprinkim, auginkim, o ne griaukim Lietuvos valstybę! Nesilaikymas Lietuvoje priimtų įstatymų, mokesčių vengimas, vokeliai – skriauda darbuotojams. Kokia tada bus jų pensija? Ar tai rūpestis darbuotojais?

Kai kurie valdančiosios pusės balsingieji korektiškos kalbos turėtų pasimokyti iš opozicijos. Juk būtinas susikalbėjimas.

Europos Sąjunga, mūsų Prezidentė pripažįsta buvusios, dešiniųjų Vyriausybės įdirbį sutramdant krizę Lietuvoje. Juk tuo metu iš kairiųjų perimtas biudžetas buvo tuščias. Pinigus išsidalijo atlyginimams didinti, premijoms, įvairiems priedams. Tas pats ir šiandien. Ir kas jiems ir už ką kelia tuos reitingus? Puikūs koalicijos nariai?

Pagaliau vis vien rojus. Turime savo nepriklausomą valstybę, savo kalbą.

Skrendame, važiuojame, plaukiame, kur širdis geidžia ir kišenė leidžia.

Juk visa tai – Laisvės kaina!

Kokia ta kaina, – viskas įamžinta įvairiose knygose, filmuose. Ir toliau įamžinama.

Skaitykim, žiūrėkim, mąstykim ir… budėkim!

Danutė Labrencienė, Tirkšliai