Pranašystės

Kažkas bręsta mūsų Lietuvoje. Kažkokia krizė ar kažkokie pokyčiai? Arba abu dalykai kartu „viename flakone“. O gal tai tik eilinis pavasarinis ir/ar priešrinkiminis paaštrėjimas? Vis daugiau skandalų, politinių rietenų, partinių skyrybų, priešų ieškojimų, parašų rinkimų, sąrašų skelbimų, karingos retorikos, geopolitinių bauginimų, perdėtų liaupsių, sensacingų demaskavimų ir tiesiog atvirų kvailysčių. Žinomiausi Lietuvos veikėjai lenktyniauja tarpusavyje piešdami niūrų mūsų šalies dabarties vaizdą bei juodus jos ateities scenarijus.

Štai nepriklausomos Lietuvos „architektas“ V. Landsbergis savo interviu televizijos laidoje „LRT Forumas“ teigia, kad reikalingas „naujas Sąjūdis“. Dar daugiau, „patriarchas“ pasakė, kad, deja, „neišėjo padaryti naują Lietuvą“. Šioje vietoje net patriotiškai nusiteikęs LRT žurnalistas pasimetė ir pradėjo prieštarauti pašnekovui. Atseit, vis dėlto „išėjo“, Lietuva – ne nesėkmės, o sėkmės istorija. Į tai profesorius atsakė, kad mato dabartinę Lietuva kaip probleminę šalį, iš kurios turi „išsilukštenti“ naujas tvarinys.

Kaip sakoma – atvažiavome. Tai už ką kovojome? Vėl viskas nusikelia į ateitį? Tiek pastangų ir viskas veltui? Vėl gyvensime tik viltimi, kad iš šiandienos tamsumų kada nors „išsilukštens“ šviesus rytojus?

Profesorius faktiškai pripažino visišką sąjūdietiškos ideologijos utopiškumą, savo paties „istorinės misijos“ žlugimą, konstatavo triuškinantį istorinį „pravalą“, kurį patyrė politinis buržuazinės Lietuvos elitas.

Tuo tarpų vienas ryškiausių Sąjūdžio įkūrėjų ir ideologų A. Juozaitis pristatė visuomenei savo naują knygą iškalbingu pavadinimu: „Tėvynės tuštėjimo metas“. Kaip teigia autorius, ši knyga - savito žanro – politinis savižudybės esė. Prognozė Lietuvai pateikta gana liūdna: „Gali būti, kad vienintelį kartą mūsų tauta ir tešvęs savo vienintelį šimtmetį“. Sąjūdžio laikus jis pavadino „sapnų pieva“, o dabartinę Lietuvą - „pralaimėjimų“. Tik ir belieka - uždegti žvakę prie Sąjūdžio vėliavos.

Pagaliau vienas spalvingiausių Lietuvos verslininkų ir politikų V. Uspaskichas visus įspėja, kad Lietuvoje artėja fašizmas. Atseit, net Seimo nariai „už savo slaptą balsavimą privalo turėti įrodymą apie savo esą slaptai laisvai priimtą sprendimą“. Istorija rodo, teigia toliau V. Uspaskichas, kad būtent taip ir tokiomis priemonėmis į valdžią atėjo Hitleris ir įsigalėjo visiškas fašizmas“. Iki visiškos diktatūros įsigalėjimo liko visai nedaug ir Lietuvos ateičiai iškilo didelė grėsmė.

O kur dar įvairiausių ekspertų ir analitikų, politologų ir politikų, patarėjų ir padėjėjų, žurnalistų ir propagandistų aliarmuojantis ir apokaliptiniai rašiniai su jų žodine ekvilibristika, gelžbetoninėmis etiketėmis bei jėzuitiškais moralais. Politikų tarpusavio kaltinimai, skundai, įtarimai, paneigimai girdimi kasdien. Net patriotiškos skaistybės bei valstybiško skaidrumo „čempionai“ - konservatoriai priversti tesintis ir aiškintis.

Sukruto ir nesisteminės opozicijos veikėjai. Skelbiamos alternatyvos Lietuvai, atliekami nestandartiniai politiniai žingsniai.

Sociologijos moksluose žinoma, kad apart realių visuomenės vystymosi dėsnių, subjektyvios ateities vizijos irgi įtakoja realią įvykių raidą. Jeigu autoritetingi visuomeninės nuomonės formuotojai nuolat prognozuoja neigiamus ateities scenarijus, tai prisideda prie jų objektizavimo. Be to tai sustiprina kolektyvinę tautos nuojautą dėl savo beviltiškos ateities, kurią šie žmonės ir išreiškia. Ši psichodelinį mišinį dar „panarkotina“ ir strateginio mąstymo stoka politinio elito tarpe.

Vyksta ir atvirkštinis subjektizavimo procesas. Nevykusi politinė praktika bei neigiami ateities lūkesčiai formuoja ir tam tikrą žmonių veiklos, gyvenimo ir mąstymo būdą dabartyje. Pesimistinės nuotaikos bei nuojautos provokuoja „puotos maro metu“ ir „po mūsų nors tvanas“ elgesį. Visa tai dar daugiau pagilina egzistencinę valstybės, visuomenės ir žmogaus krizę.

Visuomeninė - valstybinė Lietuvos būtis išryškina vis daugiau nebūties zonų, kurios kaip kokios juodosios kosmoso skylės susiurbia į savę visą gyvybingą ir kūrybingą socialinę materiją.

Šis užburtas objektinis - subjektinis „durnos begalybės“ (Hegelio terminas) ratas įgauna vis didesnį pagreitį. Sustabdyti jį galima tik kokiu nors revoliuciniu metodu. Tiesa, tokiu atveju inercijos jėga gali išmesti už borto nemažai dabartinių besisukančių šiame rate veikėjų ir pranašų.