Rusijai pradėjus maisto karą prieš Lietuvą, mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo verslininkams tinkamai įvertinti riziką šioje šalyje, skelbia delfi.lt.
Lietuvos valstybės vadovė sako, kad ji asmeniškai dirba su Europos Komisija, Vyriausybė turi dirbti vyriausybiniu lygmeniu, galiausiai į procesą turėtų įsijungti ir verslo asociacijos. Tačiau paklausta, ar skambins Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, D. Grybauskaitė netiesiogiai pasakė „Ne“.
„Kiekvienas iš mūsų turime daryti tai, kur būtų geriausias rezultatas. Taigi manau, kad toks darbų pasiskirstymas, kai aš dirbu su Vakarais, o Vyriausybė – su Rytais, ko gero, atneš geriausią rezultatą“, – trečiadienį po verslo forumo Nacionalinėje dailės galerijoje sakė prezidentė.
Lietuvos Respublikos prezidentė šiandien paaiškino, kas turi bendrauti su Maskva ir derybų būdu derinti santykius su Rusija. Nors visi žinome, jog mūsų šalies vadovė mėgsta keltis ir dirbti anksti rytais, ji norėtų bendrauti tik su Vakarais. Konstitucija numato, jog už užsienio politikos formavimą yra atsakingas Lietuvos Respublikos prezidentas. Matome, kad D. Grybauskaitė prioritetus paskirsto savo nuožiūra. „Aš galiu daryti tai, kur galiu duoti didžiausią rezultatą. Aš dirbu su Europos Komisija ir Europos Parlamentu, mes vakar turėjome labai gerą palaikymą Europos Parlamente. Taip pat dirbu su Europos Komisija ir prezidentu Jose Manueliu Barroso“, – sakė prezidentė šiandien žurnalistams ir verslininkams. Ji siūlo ministrui pirmininkui megzti ryšius su „politine Rusijos hierarchija“.
Tačiau keistas kitas dalykas – su ES ambasadoriumi Maskvoje Vygantu Ušacku D. Grybauskaitė nenori kalbėtis. V. Ušackas priklauso politinei ES hierarchijai ir šiomis dienomis yra Vilniuje. Spėkite, ar prezidentė jam paskambins?
Dalia Grybauskaitė savo norą bendrauti išimtinai su Vakarais jau buvo įrodžiusi pirmaisiais prezidentavimo metais, kai užsispyrė ir nevyko į susitikimą su JAV prezidentu B. Obama Prahoje. Taip pat buvo pademonstravusi ir „vakarietišką“ iniciatyvą, kviesdama į susitikimą Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką. Tad, užuot grėsmingai rodant savo didžiulę politinę įtaką Rusijai ir Europos Sąjungai, gal geriau būtų prisiminti senus studijų draugus iš Leningrado? Taip būtų galima atnaujinti ryšius su Rusijos politinio elito atstovais.