Prezidento posto siekiantis Gitanas Nausėda paskelbė politinį Manifestą

Pretendentas įkandidatus siekiant šalies vadovo posto Gitanas Nausėda visuomeiniiuose tinkluose paskelbė politinį Manifestą, kuris turėtų būti svarbesnis nei rinkimų programa.

„Kas neturėjo įdomesnio užsiėmimo, galėjo šeštadienį nemokamai stebėti vienos partijos suvažiavimo spektaklį, kuriame buvo šiek tiek improvizacijos ar net dramos, tačiau ne daugiau nei pagrindinis režisierius leido. O šiaip - kirviu sukalta autoritarinė valdžios vertikalės kūrimo siužetinė linija su inkrustuotu demokratijos „trupiniu“, išnirus dar vienam pretendentui į kandidatus LR Prezidento rinkimuose, ketinusiam pasivaržyti su tuo pagrindiniu.

Aplanko svetimos gėdos jausmas, kai vardan politinių tikslų imituojama demokratija, kai familiariai žeminamas žmogus, bendrapartietis, sumenkinamas antrasis pagal svarbą valstybėje atstovaujamosios valdžios pareigūnas, pažeminant jį iki butaforinio konkurento, kuris apipilamas atlaidžia juoko krizena. O juk tai požiūris į vyresnio amžiaus žmogų, savos partijos narį ir į visą valstybės valdymą. Vienus iš aukščiausių įgaliojimų valsybėje turintis politikas paplekšnojamas per petį ir kaip jaunuolis šposaujant palydimas ant atsarginių suolelio. Esą, mielas Viktorai Pranckieti, pasitarnavai partijos elitui, turinčiam daug valdžios ir norinčiam jos dar daugiau vienose rankose, o dabar pasitrauk, nors kaip politikas ir padarei didelę pažangą, ...atidirbai. Garbusis, sėskis, gal iškviesime į tribūną kitą kartą, jei tinkamai elgsies.

O kas atsitiks tau, rinkėjau, kai valdžios vertikalė užsidarys?

Antrajame Prezidento rinkimų ture gali tekti kautis ne su partijomis ar ideologijomis, o su būdo savybėmis. Taip taip, su būdo savybėmis ir plėšriomis „vertybėmis“ iš praėjusio šimtmečio, nuo kurių normalų žmogų turėtų tiesiog pykinti. Požiūrį, kad moteris mes mylime, bet jos geriau tegul nesipainioja po kojomis. „Progresyvią“ mintį, kad šeimos nesukūrusieji ir vaikų nesusilaukusieji negali valdyti valstybės. Įsitikinimą, jog niekas negali geriau atstovauti vargšų ir nuskriaustųjų nei tie, kurie jau trečius metus turi svarbiausius valdžios svertus savo rankose, bet nieko nepadarė, kad jų būtų mažiau. O gal ir nenorėjo? Požiūrį, kad „apačias“ geriausiai patenkins tas, kuris jau ilgokai įsitaisęs patogioje pozoje viršuje. Taip, taip, apačioms geriausiai atstovaus būtent tas atseit ne elitas, kuris jau supirko ne mažesnį Lietuvos žemelės plotą kaip Naujoji Akmenė. Ir nenustebsiu, jeigu artimiausiu metu pridės dar ir Kuršėnus...

Teks kovoti ir prieš savotišką supratimą apie visuomenės darną, kurią ketinama įdiegti guminėmis lazdomis. Požiūrį, kad galima tuo pačiu metu būti ir kandidatu į LR Prezidentus, ir pakaitiniu premjeru, keletą kartų per dieną transformuojantis tai į vieną, tai į kitą. Įsitikinimą, kad profsąjungos yra reikalingos tik tam, kad būtų galima pasidaryti gerą foto su jų vadovais vyriausybės vestibiulyje. Suvokimą, kad mokytojas Lietuvoje yra užsimaskavęs Krymo smogikas, darbo metu lavinantis mūsų vaikus. Pastarasis turėtų dirbti kaip kolūkyje už darbadienius ir gauti pono nustatytą įkainį. Šiukštu ne daugiau, nes Ponas jau patvirtino biudžetą.

Štai šitas „elitas“ ir yra pasišovęs mus valdyti. Jam nė motais, kad valstybiniame poste reikia dirbti žmonėms. Jis išsiugdė savotišką požiūrį į pagarbą rinkėjui kaip išmaldos dalijimo ritualą. Tikroji pagarba – ne drabstyti trupinius daugumai rinkimų išvakarėse. Ne imituoti reformas, iš esmės užkonservuojant mokesčių, pensijų, viešojo valdymo, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas, kurios išsivartys kaip politikų stendai prie autostrados papūtus globalios ekonomikos skersvėjams. Ne ganėdinti PVM lengvatomis malkoms ar kainų vaučeriais, kurie kaip plastilinas prilipo ir nebenusigramdo nuo jų kūrėjų delnų. Negali nei įgyvendinti, nei pamiršti!

Jeigu norite, laikykite tai asmenine politine reklama arba rinkimų programa, tačiau iš tikrųjų tai yra mano politinis Manifestas. Matau, kad jis tampa svarbesnis nei programa. Kviečiu morališkai už jį pasirašyti socialdemokratą, konservatorių, tvarkietį, liberalą ir valstietį žaliajį. Taip taip, išgirdote gerai – ir valstietį žaliąjį! Tyliąją ir garsiąją Lietuvą. Būtų labai liūdna, jeigu kada nors tektų dalyvauti streikuose ne tik dėl mokytojų, medikų ar kultūrininkų atlyginimų, bet ir dėl demokratijos likimo mūsų mylimoje šalyje. Demokratijos, kurią uždusino savo karštame meilės glėbyje iš karto trys valdžios. Lietuvos žmonės to nenusipelnė artėjant atkurtos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui“, - parašė G. Nausėda.