Daugumos Lietuvos gyventojų materialinė padėtis per dabartinės valdžios keturių metų kadenciją pablogėjo. Ir ne tik dėl pasaulinės ekonominės krizės. Tuo metu, kai nevykusi vyriausybės ekonominė politika neužtikrino pragyvenimo lygio minimumo, opozicijos ir naujai įsikūrusios partijos žada atlyginimus, kurie žymiai viršytų jų finansavimo galimybes. Dabar gi visiems nerealiems politikų pažadams artimiausiu laiku pripildyti gyventojų pinigines – labai palanki konjunktūra.
MMA ir ekonominis (ne)raštingumas
Lietuva pirmauja ES (išskyrus Rumuniją ir Bulgariją) pagal žemiausius atlyginimus. Minimalią mėnesio algą (MMA), neužtikrinančią net pragyvenimo minimumo, gauna apie penktadalis šalies darbuotojų. Pagal minimalią bruto algą (850 Lt) mus ženkliai lenkia latviai – 988 Lt ir estai – 1088 Lt. Ilgalaikis vyriausybės priešinimasis MMA kėlimui ir ją padidinus juokingais apmokestinamaisiais 50 Lt, pademonstravo ne tik valdžios nekompetenciją ekonominėje politikoje, bet ir socialinę nejautrą. Socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu jau prieš porą metų buvo pateisinamas MMA kėlimas iki 1000 Lt. Padidinus MMA 150 Lt ir pasitelkus ekonominę logiką ir aritmetiką tikėtini tokie rezultatai:
a) labai išaugtų visų, iki šiol gavusių vien tik 850 Lt bruto atlyginimą darbuotojų perkamoji galia;
b) privataus sektoriaus darbuotojų, dalį uždarbio gaunančių „vokeliuose“, neto uždarbis išliktų apytikriai tokio paties lygio, nes darbdaviai atitinkamai apkarpytų „vokelio“ vertę;
c) biudžeto išlaidos išaugtų tik valstybės tarnautojų uždarbio fondui, bet jos su kaupu būtų kompensuojamos dėl akivaizdžiai padidėjusių įplaukų į biudžetą iš gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ir akcizų mokesčių;
d) turėtų dar didesnę naudą nei valstybinis „Sodros“ biudžetas, nes labai išaugtų jo pajamos ir sumažėtų išlaidos, kadangi nemaža dalis gyventojų prarastų teisę į socialines išmokas;
e) kai kuriems bedarbiams apsimokėtų įsidarbinti, todėl sumažėtų emigracijos patrauklumas;
f) darbo jėgos išlaidos labiausiai išaugtų „vokelius“ praktikuojantiems nesąžiningiems darbdaviams dėl didesnio mokesčio „Sodrai“;
g) darbo jėgos išlaidos išaugtų ir sąžiningiems darbdaviams, bet pagerėtų jų konkurencinė padėtis prieš nesąžininguosius;
h) sumažėtų socialinė atskirtis;
h) visiems didesnį MMA gaunantiems darbuotojams išaugtų būsimos senatvės pensijos.
MMA didinimo svarbiausias tikslas turėtų būti skurdo, bedarbystės ir emigracijos mažinimas.
Piniginės partijų vilionės
Priešrinkiminiu laikotarpiu partijos neriasi iš kailio trimituodamos populistinius pažadus. Kadangi daugelis Lietuvos gyventojų skursta, tai natūralu, kad jiems svarbiau už viską yra pinigai. Vilionėms nemokamais agurkais sunku atsispirti ir kai kuriems neskurstantiems rinkėjams.
Visos partijos žada sukurti materialinę gerovę – didinant atlyginimus ir pensijas, mažinant mokesčius, šešėlinę ekonomiką, korupciją, bedarbystę, emigraciją, šildymo ir kitas kainas bei skatinant verslą. Partijų pažadai augant ekonomikai kelti atlyginimus yra pateisinami, kadangi uždarbiai atsilieka nuo darbo našumo (BVP/gyventojui) augimo. Po to, kai 2009 m. Lietuvos BVP krito 15 proc., jis 2011 m. augo 5,9 proc., o vidutiniai atlyginimai – 2,5 proc. Šiais ir 2013 m. numatomas 2,5 proc. BVP augimas, tad yra didelė galimybė kelti atlyginimus. Tam yra didelis poreikis, nes vartojimo kainos auga sparčiau nei ekonomika. Tačiau lazda turi du galus – pigi darbo jėga skatina eksportą, bet pristabdo vidaus vartojimą. Lietuvoje įsigalėjo didelė bedarbystė, kuri 2011 m. siekė 15,4 proc. ir vis dar viršija 10 proc. Aukštas nedarbo lygis įgalina darbdavius išlaikyti žemus atlyginimus.
Kai kurių politikų frazės, kad mums reikia Europos atlyginimų, nes turime Europos kainas, prasilenkia su realijomis: mes pirmaujame ES ne tik pagal žemus atlyginimus, bet ir pagal žemą darbo našumą. Europinės yra tik mūsų prekių kainos, bet paslaugų kainos yra kelis kartus žemesnės nei daugumoje ES šalių.
Šalies vyriausybinių partijų liaupsės dėl ekonomikos atsigavimo turi ir kitą medalio pusę: BVP auga dėl eksporto, o šis – dėl mažų atlyginimų. Skurdūs atlyginimai inicijuoja ne tik emigraciją, bet ir katastrofiškai žemą gimstamumą (1,55 vaikų / vienai moteriai). Vien tik 2011 m. emigravo 54 tūkst. Lietuvos gyventojų ir emigracijos banga nesilpsta. Tad galime „pasigirti“, kad „sumušame“ visų ES šalių emigracijos rekordus. Nepaisant valdžios apgailestavimo dėl „protų nutekėjimo“, emigracija yra naudinga vyriausybei, nes kur ji dėtų milžinišką bedarbių armiją? Skaudžiausias nevykusios ekonominės politikos rezultatas – tautos nykimas – kai kuriems politikams „nė motais“.
Partijų frazeologiniai pažadai nedaug ko verti. Pasigendama nuorodų, kokiomis konkrečiomis priemonėmis jos mažins bedarbystę, socialinę atskirtį, šešėlinę ekonomiką, korupciją ir emigraciją, skatins verslą. Negalima „imti už gryną pinigą“ partijų lozungų mažinti mokesčius (kokius?), nenurodant, kokias biudžeto išlaidas reikėtų apkarpyti, o mokesčių sistemos reformos daugelis partijų nenumato.
Partijų vedliams būdinga vengti pažadų mažinti brangų valdžios administracinį aparatą: biurokratų armiją, jų atlyginimų priedus, išsikerojusį biurokratizmą (kur liko vieno langelio principo įgyvendinimas?), Seimo narių (ir jų padėjėjų) skaičių su visomis seimo narių privilegijomis, nenaudojamo ir blogai valdomo valstybės turto privatizavimą.
Partijų programinės demagogijos
Viktoro Uspaskicho Darbo partija įkopė į demagogijos viršūnę: ji garantuoja jau kitų metų pabaigoje įgyvendinti 1509 Lt (koks tikslumas!) MMA ir po dviejų metų nulinę (!) bedarbystę. Visiems sveiko proto rinkėjams, o ypač politikams, tarp jų – net ir „darbiečiams“, turėtų būti aišku, kad tokie lozungai prasilenkia su realijomis. MMA ir kitų atlyginimų didinimo šuoliavimas reikštų daugelio įmonių bankrotus, didelę infliaciją, konkurencingumo praradimą, dar didesnę bedarbystę ir emigraciją.
Kitą demagogijos kryptį yra pasirinkę net kelios partijos, atstovaujančios dideles pajamas gaunančiųjų interesams. Jos žada mažinti mokesčius ir labiausiai prieštarauja įvesti progresinius mokesčius, neva tokie mokesčiai būtų visiems (?) papildoma mokestinė našta, atbaidytų užsienio investorius, kenktų konkurencingumui, skatintų specialistų emigraciją.
Suvokiant progresinio gyventojų pajamų mokesčio (PGPM) esmę, t. y. mažas pajamas apmokestinti žemais, vidutines – vidutiniais ir dideles – aukštais tarifais, biudžeto mokestinės pajamos, priklausomai nuo pasirinktų tarifų dydžių, gali būti mažesnės, tokio pat lygio arba didesnės. PGPM egzistuoja visose ES senbuvėse ir užsieniečių darbdavių neatbaido, nes jie gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinami, o moka tik už savo darbuotojus socialinio draudimo mokestį. PGPM šalies ekonomikai ir konkurencingumui būtų labai naudingas, nes išaugtų daugumos Lietuvos gyventojų perkamoji galia, o sumažėtų tik mažumos, t. y. gaunančių dideles pajamas. Gąsdinimai, kad didelius atlyginimus gaunantieji valdininkai dėl didesnio apmokestinimo išsibėgiotų, nepagrįsti, nes Lietuvos privatus verslas jų nelaukia, o užsienyje jų laukia nebent braškių laukai. O nepakeičiamus specialistus galima išlaikyti su adekvačiais atlyginimais.
Trečią, antivakarietišką, demagogijos kryptį pasirinko Vladimiro Romanovo Žmonių partija. Ji liaupsina sovietinės santvarkos „privalumus“, kaltina ES dėl Lietuvos ekonomikos „žlugdymo“, propaguoja neutralitetą, tokį kaip Šveicarijos. Jai gali pavykti prisivilioti kai kuriuos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sąrašo (į kurį priėmė Rusų aljanso ir Lietuvos liaudies partijos atstovus) tradicinius rinkėjus, bet šalies politikoje „Romanovo žmonės“ jokios vaidmens neatliks.
Daugelio kitų, senų ir naujų miniatiūrinių partijų programos mirga ne tik abstrakčiais pažadais, bet ir demagogija. Jos neturi jokių šansų patekti į Seimą, bet gali „išsiurbti“ nemažai rinkėjų iš tradicinių partijų.
Naujo Seimo vizija
Galima prognozuoti, kad naujajame Seime bent pora buvusių vyriausybinių partijų taps opozicinės. Norėtųsi tikėti, kad dauguma rinkėjų nebalsuos už didžiausių pažadukų partijas ir už ilgiausiai Seime užsisėdėjusius politikus, o pasirinks naujus, tarp jų – ir nepartinius kandidatus. Tačiau nelabai galima tikėtis, kad Seimas priimtų įstatymus, apribojančius Seimo narių, jų padėjėjų ir viso administracinio aparato tarnautojų skaičių bei tautos išrinktųjų privilegijas.
Nepaisant nusivylimo politikais ir parlamentinėmis partijomis vertėtų balsuoti už tas partijas, kurios neskleidžia demagogijos. Taip pat geriau iš viso partijų spektro pasirinkti mažesnę blogybę nei apskritai nedalyvauti rinkimuose, nes pilietiškumo stoka suteikia galimybę patekti į Seimą kai kuriems valstybės priešams. Išlieka vizija, kad naujo Seimo sudėtyje išvysime daugiau sąžiningų ir kvalifikuotų politikų nei jų iki šiol turėjome.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
