Protestai Prancūzijoje

Kai prieš beveik 300metų tuometinis Prancūzijos valdovas bandė didinti ir taip didelius mokesčius kilo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tada, kaip ir dabar, mokesčiai buvo tik paskutinis lašas perpildęs prancūzų kantrybės taurę. Liaudį slėgė teisių nebuvimas, prasta materialinė padėtis, o dvarininkai tuotarpu linksminosi ir išlaidavo.

Šitokia padėtis nebuvo unikali prancūzams, vos keliais metais anksčiau Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko revoliucija, kurios vienas pagrindinių šūkių buvo “notaxation without representation” trumpai tariant amerikiečiai nenorėjo mokėti mokesčių valdžiai kuri jų neatstovavo.

Faktas, kad žmonės labai nemėgsta didinamų mokesčių yra visuotinai žinomas, jau prieš 500 metų N.Machiavelli rašė , kad valdovas norėdamas išlaikyti tvirtą valdžią neturėtų kelti mokesčių ir keisti valdinių papročių, tačiau dar labiau liaudis nemėgsta mokėti didelius mokesčius kai už tai nieko negauna mainais.

Tačiau šis scenarijus, nors ir gerai žinomas nuolatos kartojasi. Politikai kaskart naujai bando savo piliečių kantrybės ribas, šiais laikais jie neafišuoja prabangos taip akiplėšiškai kaip tai darė viduramžių dvarininkai, o mokesčių prasmei pagrįsti dirba būriai viešųjų ryšių specialistų.

Nuo pat kadencijos pradžios E.Macron rodytas atotrūkis nuo visuomenės piktino žmones, anksčiau buvęs bankininkas taip pat nepateisino savo priešrinkiminių pažadų todėl ir taip mažas palaikymas naujam prezidentui stabiliai menko. Kai vienas vyras pasiskundė, kad niekaip neranda darbo prezidentas atsakė, kad darbų yra pilna, o jis blogai ieško, po tokių ir panašių pasisakymų jis gavo pravardę President of the rich (turtingųjų prezidentas)

Prancūzus įprasta matyti kaip itin išdidžius bei nuolatp rotestuojančius žmones. Tačiau šių dienų protestai stebina tuo, kad juose dalyvauja tarpusavyje politiškai priešiškų stovyklų nariai, protestuotojus palaiko labai daug biudžetinių tarnybų darbuotojų. Protestuotojams palankumą jau yra išreiškę policijos darbuotojai, kai kuriuose susidūrimuose su minia jie demonstratyviai nusiėmė šalmus taip parodydami savo solidarumą. Susidaro toks įvaizdis, kad protestuoja „visi“ prieš valdžią.Ir visgi protestai išlieka stebėtinai taikūs.

Šioje situacijoje ypatingą vaidmenį vaidina žiniasklaida, kuri turėtų objektyviai nušviesti įvykius. Protestams prasidėjus, jie buvo pateikiami kaip radikalų išpuoliai, tačiau dabar jau nebeįmanoma toliau rodyti protestuotojų kaip saujelės radikalų, jų tiesiog per daug. Dugelis žmonių dalyvaujančių protestuose ir matydami kaip jie yra atvaizduojami žiniasklaidos tik dar labiau ja nusivilia, o tai dar labiau didina nepasitikėjimą valdžia.

Kol kas tai nėra plačiai aptariama, tačiau absoliuti dauguma protestuotojų yra baltieji vyrai. Tai yra prielaida tam, kad ateityje kai protestuotojai pradės reikšti papildomus reikalavimus,o tokių tikrai bus, nebus apsiribota akcizų kurui klausimu, tą rodo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir kiti pavyzdžiai. Tarp reikalavimų gali iškilti reikalavimai susiję su migracijos klausimais. Jau dabar kai kurie protestuotojai teigia, kad tikroji keliamų mokesčių kurui paskirtis yra finansuoti migrantų priėmimą. Ekonomikai stagnuojant migrantų klausimai šalyje yra opi, tačiau mažai aptarinėjama tema. Tie kas šiuos klausimus bando užduoti garsiai yra marginalizuojami. Tačiau klausimai niekur nedingsta.

Priklausomai nuo to kiek daug nuolaidų Prancūzijos valdžia pasiryžusi padaryti protestuotojams ir kaip greitai jie supras, kad turi nusileisti, priklausys kaip labai išaugs protestuotojų reikalavimai, ir ar paplis protestai į kaimynines valstybes, tokias kaip Ispanija.