Dabar, kai rašau šias eilutes, STT vyrukai krečia BNS politikos skyriaus vadovės Jūratės Damulytės garažą. Akivaizdžiai keičiasi kratų braižas. Anksčiau kvotė žurnalistus ir ieškojo informacijos apie šaltinį, kuris galėjo nutekinti citatas iš slaptos VSD pažymos, o dabar garaže, matyt, jau ieško paties nutekintojo, pasislėpusio už padangų stelažo. Juokai juokais, bet į akis krenta visos šios „provokacijos“ teatrališkas demonstratyvumas. Operetinis jis nuo pat pradžių, nuo neva labai svarbios slaptos informacijos nutekinimo ir paviešinimo. Paskelbtose pažymos citatose jokio turinio, kuris galėtų turėti slaptumo požymių, nėra, tad sunku suvokti, kodėl keliamos tokios audros vandens stiklinėje. Nelabai patikliam žmogui, be abejo, turėtų kilti įtarimų, kad viešojoje erdvėje tyčia ir kuo garsiau eskaluojamas visai ne tas siužetas, dėl kurio iš tikro kai kam Lietuvoje ėmė ne juokais skaudėti galvą.
Pamėginkime panarplioti kelis scenarijus, kaip viskas galėjo vykti. Mums pateikiamas yra toks: VSD iš nuogirdų ir dyko buvimo sukūrė neitin vykusią pažymą – perspėjimą mūsų valstybės pareigūnams, kad nedraugiška šalis gali ar ketina vykdyti prieš Lietuvos vadovus „informacijos–dezinformacijos“ atakas. Mūsų vadovams ir rateliui „prisiekusiųjų“ pasiunčiama tokia niekinė žinia, nes kam jau kam, o jiems nuo seno žinoma, kad nedraugas visados stengiasi kaip nors kenkti, griauti valstybės ir jos vadovų autoritetą. Jei pats VSD tokią informaciją būtų paviešinęs, ji tikrai nebūtų susilaukusi jokio visuomenės dėmesio. Propaganda ir daugiau nieko, nes turinio požiūriu jokių naujų faktų ar paslapčių viešumon neišmetama. Tad sunkiai paaiškinama, kodėl dėl tokios niekinės pažymos paviešinimo taip ūmiai sureaguoja mūsų prezidentūra. Puolimas dar neprasidėjęs, o mes jau skaičiuojam nukautuosius mūšio lauke. Kad priešininkas delsia pulti, tai patys prieš save imamės parodomųjų sadomazochistinių veiksmų, kad operetės siužetas nesubliūkštų anksčiau laiko ir dramaturgija neišsivadėtų. Čia jau pagal scenarijų paširšinami žurnalistai, iš anksto žinant jų neprilygstamą sugebėjimą garsiai rėkti ir ginti teisinius valstybės pamatus bei savo laisves ir „nepriklausomumą“. Žiniasklaidininkų rėksmas į tokį scenarijų gerai įsirašo ir tinka. Kuo daugiau žibalo į pseudolaužą, tuo įtaigesnis atrodo gaisras, o kad siužetas pameta mintį ir logiką, tai niekam nebesvarbu. Svarbu regimybė, kad vyksta kažkas grėsminga, nebesuvaldoma, sprūsta iš rankų, kad daug dūmų ir labai graužia akis. Kas ten beprisimins, nuo ko viskas prasidėjo, svarbu, kad iki rinkimų kaip nors viskas stotųsi į savo teisingas vietas.
Na, bet nesinori tikėti, kad mūsų valstybės slaptosiose tarnybose ir Daukanto aikštėje sėdi vieni bukapročiai, neturintys fantazijos, ir iš dyko buvimo su „nepriklausomais“ žurnalistais kuria tokią vodevilinę magiją patikliai liaudžiai.
„O jeigu viskas yra ne taip?“ – dainuoja Andrius Mamontovas. Šioje lygčių sistemoje vienu nežinomuoju tarytum yra per daug, kad ją galėtume išspręsti. Todėl vieną nežinomąjį reikia atspėti, kad sistema būtų išspręsta. Va, būtent dėl to nežinomojo ir kilo toks „kipišas“. Pamėginkime panarplioti antrąją siužeto versiją. 1. Užuomazga: VSD iš kitos valstybės slaptųjų tarnybų gauna slaptos informacijos fragmentą, (neaišku, tikrą ar sufalsifikuotą paliudijimą), kad mūsų prezidentė savo laiku yra bendradarbiavusi su tos ar kitos valstybės slaptosiomis tarnybomis ir tą faktą yra nuslėpusi savo biografijoje. Kartu su slapto dokumento fragmentu gali būti pateikti ir pagrasinimai, kad žiniasklaidoje bus paviešintas visas dokumentas, jei prezidentė nepadarys vienokių ar kitokių veiksmų. Suprantama, tai gana brutalus šantažas, parodant, kad ana pusė rankoje turi kozirinę kortą, kurią bet kada gali išmesti ir imti kirtį. Užuomazga tikrai gera rimtai dramai išsiūbuoti. 2. Veiksmas. VSD perspėja prezidentę apie gautą signalą. Jei prezidentė mato, kad ana pusė blefuoja, į šį reikalą nebūtų kreipiamas joks dėmesys. Priešingai, oponentui būtų leidžiama susimauti, tokius iš piršto laužtus niekus skleidžiant, tačiau, jei prezidentė mato, kad užuomina yra rimta, reikia parengti planą, kad būsima ataka kaip nors būtų neutralizuota. Tą ir daro mūsų VSD vyrukai, kurdami vadinamąją slaptą pažymą ir jos fragmentus nutekindami žiniasklaidai. Po to viskas jau vyksta, kaip išdėstyta pirmajame scenarijuje.
Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis savo straipsnyje, skelbtame „Delfi“ portale, ir padažnėjusiuose pasisakymuose kalba apie anos valstybės „trolinimą“ ir antį, kurią mes nuryjame su plunksnomis. Taip kalbėdamas jis pats mus „trolina“, kad gink Dieve, nekiltų kam nors mintis, jog tai visai ne antis, o pati riebiausia žąsis, kurios taip lengvai nenurysi: nei su plunksnom, nei nupeštos. Kitaip tariant, jis nekvestionuoja kito scenarijaus galimybės, o kaip ir dera sistemos tarnautojui pensininkui, jungiasi prie prezidentinio propagandinio choro. Tikras, patyręs žvalgybininkas šioje situacijoje labai rimtai suabejotų, ar visa, kas eksponuojama viešumoje, nėra tik dūmų uždanga, slepianti kur kas rimtesnę valstybės paslaptį už niekinę VSD pažymą? Suabejotų ir nepraleistų geros progos patylėti.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]