Putino jėgos žaidimas: kodėl beveik visi koziriai Rusijos rankose

Žinios iš praėjusį penktadienį Milane vykusio ilgai laukto Rusijos ir Ukrainos prezidentų susitikimo rodo, kad didelio progreso, sprendžiant jau beveik metus besitęsiantį konfliktą, kol kas nėra. Ir tai nestebina, jei mes turėsime omeny visus šiuo metu Europoje pučiančius politinius vėjus.

Pirmiausia, Ukrainos prezidentas Porošenko visais atžvilgiais tragiškai pralaimėjo mūšį dėl Donbaso. Remiantis sociologinėmis apklausomis prezidento vadovaujamas politinis blokas ryškiai pirmauja sekmadienį numatytuose rinkimuose į Radą. Tačiau Porošenka susiduria su eile problemų, kuriose tikrai ne paskutinę vietą užima itin sunki ekonomikos padėtis (remiantis kai kuriais duomenimis, Ukrainos ekonomika šiais metais sumažės 10%) ir negatyvi visuomenės reakcija į tai, kaip vyriausybė veikia krizės metu.

Todėl visiškai nenuostabu, kad tai, ką mes pamatėme Milane, yra pakartojimas prieš tai įvykusio Putino ir Porošenkos susitikimo, kuris įvyko Minske rugpjučio 26 d. Susitikimas vyko vadovaujantis tokia pačia pačia logika. Putinas visada užims stipresnes pozicijas derybose su Ukraina – nepriklausomai nuo to, ar jam grės sankcijos, ar itin garsus kolektyvinis smerkiančiųjų choras. Artėja lapkritis ir jo pozicijos taps dar stipresnės, todėl kad krizė iš karinės konfrontacijos tarp Rusijos ir Ukrainos, virsta Ukrainos ir Europos konfrontacija dėl dujų tranzito. Ukraina yra tranzito teritorija daugiau kaip 50% Europai skirtų dujų iš Rusijos Federacijos. Prisiminkime, kaip Ukraina pumpavo dujas savo reikmės, kurios buvo skirtos pietryčių Europai ir kaip tai privertė Rusiją nutraukti dujų tiekimą 2006 ir 2009 metais. Šiuos kontraversiškus įvykius Europos lyderiai labai gerai prisimena.

Nesenai Ukrainos Rados priimtas įstatymas dėl liustracijos, kuris tapo labiau žinomas „šiukšlinės liustracijos“ pavidalu, kada šiuo metu veikiančios Rados deputatai, buvo tikrąja to žodžio prasme įmetami į šiukšlių dėžes, nacistinės simbolikos atgaivinimas ir radikalų įtraukimas į „Liaudies frontą“, vadovaujama Arsenijaus Jaceniuko – visa tai itin mažina politinės ramybės galimybes ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Rytų Europoje, kur prisiminimai apie Ukrainiečių bendradarbiavimą su nacistais kovoje prieš lenkus ir žydus – daug šviežesni, nei JAV.

Jau pasirodė pirmieji įtampos požymiai tarp Ukrainos ir jos vienu iš pačių aktyviausių šalininkų Europoje – Lenkijos. Dėl vykstančių Ukrainos rytuose karinių veiksmų, vietoj to, kad eksportuotų akmens anglį, Ukraina šiais metai turės importuoti nuo 3 iki 4 milijonų tonų akmens anglies. Paradoksas yra tai, kad nežiūrint į karą, Ukraina ir toliau  importuoja akmens anglis iš Rusijos, o lenkiškos akmens anglys jai įdomios tik tiek, kiek jų galima gauti nemokamai. Apie tai atvirai kalba Lenkijos ekonomikos ministras. Kijevas taip pat yra įvedęs apribojimus lenkiškai mėsai, neva dėl sanitarinių normų pažeidimo, ir tai tikrai negerina šalių tarpusavio santykių. Kijeve vykstančios demonstracijos, kuriomis siekiama Ukrainos sukilėlių armijos reabilitavimo (šie žmonės dalyvavo sušaudant tūkstančius lenkų) taip pat įpila žibalo į ugnį. JAV istorikai itin stengiasi apeiti faktus apie tokias karo laikų figūras kaip Stepanas Bandera, kuris vis dar laikomas didvyrių Ukrainos vakaruose. Šiuo atveju bus tikrai ne pro šalį prisiminti ištrauką iš Halik Kochanski knygos apie lenkų istoriją Antrojo Pasaulinio Karo laikais:

„Vokiečiai taip pat gausiai naudojosi ukrainiečių klastingumu lenkų atžvilgiu ir daugelį jų įtraukę į pagalbinius dalinius, o taip pat į batalionus „Roland“ ir „Nachtigall“. Šie junginiai tapo labiausiai darbščiais vokiečių pagalbininkais, gavo uniformas, praėjo karinį pasiruošimą, o vėliau vykdė savo pagrindinę užduotį – naikino žydus“.

Taip pat JAV žiniasklaidoje mažai dėmesio skiriama apie tai, kokios pasekmės regioninei krizei bus po kadrinių pasikeitimų Lenkijos premjero kanceliarijoje ir Užsienio reikalų ministerijoje. Praėjusį mėnesį Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas užėmė aukščiausias pareigas Europos Sąjungoje. Jį pakeitė Ewa Kopacz, kuri neleisdama veltui laiko iš karto atsisakė atvirai rusfobiškos užsienio politikos, kurią vykdė užsienio reikalų ministras Radek Sikorski.

Dar vienas įvykis, kuris tikrai pagelbės Putinui, tai NATO politinių vadovų pasikeitimas. Savimi patenkintą Danijos ekspremjerą ir Irako karo iniciatorių Anders Fogh Rasmussen'ą pakeitė buvęs Norvegijos premjeras Jens Stoltenberg'as. Skirtingai nei Rasmussen'as (o jis labai reta „rūšis“ – europinis neokonservatorius), naujasis NATO generalinis sekretorius turi reputaciją žmogaus, kuris yra linkęs į kompromisus. Kalba, kad jo ir Putino santykiai yra aukštumoje, o Putinas apie jį yra atsiliepęs: „Pas mus labai geri, tame tarpe – ir asmeniniai santykiai“.

Įvertinant viską, kas aukščiau pasakyta, galime daryti išvadą, kad Putinas neturi itin didelės motyvacijos kuo skubiau spręsti Ukrainos konfliktą. Mums nereikia tikėtis rimtų pastangų stengiantis užbaigti jau beveik metus besitęsiančią krizę, ypač tol, kol nesibaigs žiema Rytų Europoje, kuri gali būti itin šalta. O iki to laiko politinis jėgų balansas Europoje gali dar labiau nusvirti į Putino pusę.

Šaltinis: nationalinterest.org