Recenzija. Trys Terror.lt kasetės: kultūrinio terorizmo link

Kai Radikaliai.lt vėlų vakarą rašo apie Terror.lt kasetes, tikriausiai visi saugumiečiai neramiai vartosi savo lovose, sapnuodami premijas už sugautus teroristus. Taip, mielieji mūsų ramybės sergėtojai, visų trijų kasečių autoriai – teroristai. Tačiau miegokite ramiai. Jie – kultūriniai teroristai, o tai toli gražu ne tas pats. Premijų nebus. O va muzikantams premijas skirsime. Balais.

Kas yra Terror.lt ir kultūrinis terorizmas?

Be abejo, galėtumėte patys panaršyti internete ir sužinoti. Tačiau trumpo pristatymo, mano manymu, reikėtų. Taigi trumpai.

Terror.lt yra puikus kultūrinį terorizmą skatinantis puslapis, įkurtas tokio Levo, gerai žinomo Lietuvos pogrindžio veikėjams. Kaip tai skatinama? Kokybiškais įrašais, išleistais dabar jau kiek primirštu MC (kasetės) formatu, leistas ir zinas (žurnalas).

Kas yra kultūrinis terorizmas? Tai tam tikro šoko visuomenei sukėlimas. Kultūriniu terorizmu galėtume pavadinti ir kai kuriuos filmus, teatro spektaklius, performansus, knygas ir kitokių rūšių meno kūrinius. Šiuo atveju apsistosime ties muzika.

„Urban dictionary“ teigia, jog tai „keisti, groteskiniai, nežinomi“ (angl. outlandish) pareiškimai ar veiksmai, sarkastiški, o ne pikti, skirti tam, kad padarytų tam tikrą psichologinį poveikį visuomenei, apšviestų ją, išgąsdintų, papiktintų (http://www.urbandictionary.com/define.php?term=Cultural%20Terrorism).

Senokai internete skelbiamas „Kultūrinių teroristų manifestas“ byloja, kad „kultūrinis teroristas yra ateities žudikas, moralės egzekutorius“, o „kultūrinis terorizmas – požiūris, proto būsena, o ne dogmos ar vertybių sistemos“. Pasak manifesto, kultūrinio terorizmo tikslas – individo galios išaukštinimas (http://media.hyperreal.org/zines/est/articles/ctm.html).

Ir tikrai – daugelis kultūrinių teroristų (šiuo atveju – muzikantų) yra vienišiai, grojantys masinei auditorijai per sunkią muziką, kažką tarpinio tarp moderniųjų kompozitorių ir visiško chaoso. Dabar neatliksime išsamios kultūrinių teroristų pasaulyje ir Lietuvoje analizės, tiesiog pagerbsime Terror.lt už nuveiktus darbus, konkrečiau – už tris įdomias ir dėmesio vertas kasetes. Plačiau apie Terror.lt leidinius (visa informacija Terror.lt puslapyje) – http://www.discogs.com/label/Terror.

Lys - Klaida ir Užuojauta (2012)

Kaip teigia leidėjas, tai „pirmas šio lietuvių drone/ambient/noise meistro leidinys, išleistas ne savo rankomis. Stebint jo nuolat gerėjančius gyvus pasirodymus, buvo tiesiog neišvengiama nepaprašyti, kad Lys kažką įrašytų ir pateiktų firmos ženklui. Ir man tai atrodo išties meistro darbas. Droniniai pasažai, susiliejantys su triukšmo sienomis. 40 minučių“.

Nuo savęs pridursime, kad Lys – tai Vilius Šiaulys, gerai žinomas iš skreitinukų kvarteto „Twentytwentyone“, taip pat ankstesniais savo albumais „Naunuee“ (Sutemos, 2004), „...Earth Oh Soil...“ (Išleista savo lėšomis, 2011). Pirmasis Lys albumas buvo labiau elektroninis, glitch, ebm stilistikos, vėliau menininkas pasuko sunkesniu keliu: „Klaida ir užuojauta“, ko gero, yra jo geriausias darbas.

Pirmas kūrinys – beveik 25 minučių „Užuojauta“ – įtraukia giliais drone ritmais, skandina giliai ir negailestingai, antrasis – „Klaida“ (12 minučių) – iš pradžių suklaidina savo ramuma, vėliau panyra beveik į noise platumas ir baigiasi lo-fi virpesiais, trečiasis – „Trys“ (9 minutės) – beveik visą laiką išlaiko tą patį hipnotizuojantį vibravimą, albumą baigdamas tolumoje pranykstančiais garsavaizdžiais.

10/10.

Oorchach – Vigilia (2012)

Vienas įdomiausių Lietuvos kūrėjų, žinomas kaip PoPo arba Povilas Vaitkevičius (grupių, kuriose yra grojęs, sąrašas ilgas, tačiau dvi esminės kultūrinio terorizmo skatintojos turbūt būtent yra jo sukurtos tvaros – Oorchach ir Vilkduja), kuria sulaužyto garso mitologiją. Kam neužteks albumo „Vigilia“, galima pratęsti pažintį adresu https://soundcloud.com/oorchach arba paklausyti leidyklos „Autarkeia“ puikiai išleistų CD „Prisimerkti“ (2006) ir „Chtonikka“ (2008) bei savo lėšomis išleisto bendro leidinio (MC) su Pogrom (2010).

Pasak leidėjo, „Oorchach - sinonimas kilpiniams juostų ritualams ir svaiginančiai kelionei gelmėn. Sukepusios lūpos nakties tamsoje dėlioja žodžius į posmus, už lango klykia paukščiai. Norisi skristi, bet glaudi prie savęs budrumo akimirką ir renkiesi likti čia. Dar vienai nakčiai. 30 min“.

„Autarkeia“ geriau apibūdina Oorchach mitologijos esmę: „Oorchach“ – tai nėra tuščias, įmantriai skambantis žodis, beprasmė sąvoka, sukurta muzikiniam projektui išskirti iš daugelio kitų. „Oorchach“ sąvoka šiaurės Sibiro tautos įvardija labai specifinį ir archaišką buities artefaktą. Tai geležinis žiedas, kurį įverdavo gimusiam naminiam gyvuliui, kad jis nežįstų motinos pieno. Tai galingas archaiškas simbolis, įkūnijantis negailestingos tikrovės rūstų atvirumą ankstyvoje vaikystėje. „Oorchach“ – tai stiprus priešistorinių pasaulių reiškinys, kurį mums atnešė archaiškos, pirmapradės tautos, visų religijų proreligijos – šamanizmo puoselėtojos ir išpažintojos. Tų neatmenamais laikais išnykusių šamanistinių kultūrų ženklai ir šūkiai atgyja naujame lietuvių kūrėjo PoPo „Ritual ambient/industrial“ projekte „Oorchach“. Monotoniškos galingos kilpos, „tribal“ ritmai, rupi garso kokybė, muzikos konstravimo būdas yra artimi „old school industrial/ambient“ estetikai ir generuoja stiprią, archaišką atmosferą, šamanistinių ritualų gaivališkumą ir svaigų pirmapradės, begalinės gamtos transą“ (http://www.autarkeia.org/main.php?lang=lt&menu=label).

Oorchach stilistika apibūdinama kaip post industrial su niūriomis kilpomis, grubiu, purvinu lo-fi garsu, tribal ritmais.

„Vigilia“ kaip ir kiti Oorchach albumai – tikras šedevras. Jis konceptualus kaip ir visa PoPo kūryba, nors dažnai sunku suprasti jo koncepcijos esmę. Matyt, ji kažkur anapus ar vidumi einanti.

Pirmasis kūrinys „Vigilia Nervosa“ (beveik 9 minutės) prasideda gana nuobodžia kilpa, bet netrukus įsivažiuoja ir tampa vis intensyvėjančia kelione po siaubo pasaulį, kažkieno košmarą. Išties „Nervosa“, po perkūnais. „Vigilia Nostalgica“ (beveik 11 minučių) – vėlgi įveža mus į savo pasaulį (kieno tai nostalgija, tikrai ne šio pasaulio) kažkokiais surūdijusiais bėgiais tartum Andrejus Tarkovskis į Zoną. Pasiekusi kulminaciją, kelionė baigiasi hipnotizuojančia kilpa. „Vigilia Aurora“ (beveik 18 minučių) – ilgiausias ir nenuspėjamiausias kūrinys, kuriame esama ir ramybės, ir nerimo, o coda – grynas power electronics.

Dar reikėtų paminėti, kad dailus kasetės viršelis, tiksliau, fotografijos – Ramunės Drat ir Tomo Urbelionio.

10/10.

Svaixt – LO (2012)

Leidėjas byloja: „Juosta, kurioje ne muzika, o išgyvenimas – Lauryno ir Audriaus kelionė į Mustango karalystę Nepale. Ankstyvo ryto apeigos didingame 400 metų senumo Tsarango vienuolyne. Ertmes plečiantys ritualai, kalnus pamažu nušviečiant saulei. 5 valandos ryto apeigos Tsarango vienuolyne. Orakulo kambarys ir ant sienos pakabintos nukirstos architekto rankos – kad niekada nebesugalvotų kurti tokios didybės. Kasetėje užfiksuoti garsai iš šios kelionės, 12 p. buklete užfiksuoti atsiminimai iš jos. 40 min. Svaixt kasetė: 30 Lt (Kodėl? Nes ji supakuota gražiame oranžinės spalvos maišelyje su šilkografija ir dar yra atsainiai atspausdintas 12 puslapių bukletas)“.

Dėl atsainumo nesutikčiau, bukletas puikus ir informatyvus, tačiau neišduosiu jo turinio, jį būtina perskaityti pačiam (tekstą rašė profesionalus žurnalistas ir keliautojas Audrius Ožalas, šiaip jau tiesiogiai muzikinėje veikloje kaip muzikantas nedalyvaujantis), o oranžinės spalvos maišelis – na, už jį galima ir dvidešimt balų parašyti. Tai verta pamatyti.

Keturi kūriniai, kurių muziką kūrė ne bet kas, o bene geriausias Lietuvoje kultūrinis teroristas (iš muzikantų) ir puikus alpinistas Laurynas Jukonis-Liukas (kadaise – Totas, grojęs kultinėje grupėje „Anubi“ su a.a. Martynu Meškausku-Lord Ominous), puikiai žinomas iš tokių legenda tapusių projektų kaip Girnų giesmės, oro!oro!, Nulis, Budrūs ir kt. Kaip Svaixt Laurynas anksčiau yra išleidęs ambient stilistikos albumą „Virsmė Versmė“ (Autarkeia, 2010, CD).

Pirmasis kūrinys „1 Dalis. Aukštutinis Mustangas“ trunka bemaž 10 minučių ir yra tarsi pratisas sirenos kauksmas, lyg koks kvietimas į maldą. Antrajame, taip pat beveik 10 minučių kūrinyje, persikeliama į kitą erdvę ir stilistiką – field recording: „2 Dalis. Katmandu, Nepalas“ iš esmės yra tos erdvės perkėlimas į albumą „LO“. Antrojoje kasetės pusėje – „3 Dalis. Aukštutinis Mustangas“, t. y. sugrįžimas į vienuolyną, kur įvairiausi gamtos ir žmonių garsai persipina su Lauryno kūryba.

Unikalus albumas, pasirodęs prieš pat 2013-uosius. Nieko panašaus Lietuvoje dar nesu matęs ir klausęs. Rekomenduojama, kol dar yra. Beje, visų trijų kasečių tiražas tik 100 vienetų. Jų ištraukų galima paklausyti čia: http://soundcloud.com/terrorlt.

10/10.

Pabaigoje klausimas pačiam sau, kuris greičiausiai iškils ir skaitytojui. Kodėl visi albumai vertinami aukščiausiais balais? Atsakymas paprastas: jie to nusipelnė.