Referendumo iniciatyva atsirado ne lygioje vietoje. Ją iššaukė Lietuvos žemės aferos. Bet kyla klausimas – kas jų autoriai? „Seimo nariai, padarę pasaulio praktikoje negirdėtą absurdą – svarbiausią ir visame pasaulyje pripažintą nekilnojamąjį turtą – žemę – pavertę kilnojamuoju ar persikeliamuoju į prestižiškiausias vietas turtu, turėjo dingti visiems laikams iš įstatymų leidybos institucijos. Bet nedingo. Dar daugiau – ir šiandien jie puikuojasi renkamųjų ar išrinktųjų sąrašuose. Vadinasi, iš tos klaidos nepasimokyta. O ar norima pasimokyti iš klaidos be apribojimų užsienio piliečiams parduoti žemę, tą prie Baltijos išlikusį žemės lopinėlį, kurį tūkstančius metų krauju laistė ir prakaitu vilgė nuo pat ledynmečio pabaigos čia gyvenę mūsų protėviai?“ (iš R. Pakalnio pasisakymo Sąjūdžio 25-čio minėjime).
Ar klydo p. R. Pakalnis, kalbėdamas apie „negirdėtą absurdą“? Manau, kad ne. Telieka išsiaiškinti, kas „absurdo“ autorius (-iai). Tai nesunku padaryti – Respublikos Seimas, 1997 m. priėmęs „absurdą“, o paskui įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios visų kadencijų kairiųjų ir dešiniųjų valdžios, uoliai įgyvendinusios įstatymą iki šių dienų su Konstitucinio teismo palaiminimu. Deja, bet viską vertinti paliekama istorijai.
Dabar telieka išsiaiškinti, kodėl Lietuvos Seimas atsisakė bet kokių saugiklių, kurie turėjo būti sudėti konstituciniame įstatyme, reglamentuojančiame žemės pardavimą užsienio subjektams. Juk pavyzdžių, kaip spręsti šį reikalą, turėjome daugiau negu pakankamai – visos ES valstybės senbuvės – Danija, Vokietija, Prancūzija, Anglija ir daugybė kitų – yra įsivedusios griežtus ir aiškius apribojimus. Tose valstybėse nekilo jokių problemų dėl reglamentavimo, kurį kiekviena suprato savaip ir įsivedė tvarką tokią, kuri, jų manymu, labiausiai apgintų vietos interesus.
Lietuva ir šioje srityje nuėjo gerai išmėgintu „absurdo“ keliu. Seimas, pajutęs riebų kąsnį, skubėjo jį nuryti. 2003 m. kovo 20 d . LR Seimas priėmė konstitucinio įstatymo pataisas, kuriose saugikliai tiesiogiai nenumatomi. Tačiau rado gudrią išeitį. Įstatymo 12 straipsnyje (įstatymo įgyvendinimo priežiūra) numatė, kad Seimas, laikydamasis frakcijų proporcinio atstovavimo principo, turi šio įstatymo įgyvendinimui sudaryti nuolatinę komisiją ir nustatyti jos įgaliojimus. Šis numatymas lyg ir leido suprasti, kad nuolatinė komisija nuo įstatymo įsigaliojimo datos kontroliuos žemės pardavimo užsienio subjektams sandorius. Tačiau tokia komisija taip ir nebuvo sudaryta! To ištisą dešimtmetį „nepastebėjo“ nei kairieji, nei dešinieji. „Nepastebėjo“ ir Konstitucinis teismas, pasitelkęs su rašto aiškintojus, tokius kaip sinkevičiai.
Visų šių manipuliacijų rezultatas toks: registrų centro duomenimis, 2001–2012 metais Lietuvoje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas siekia 1,86 mln. hektarų (žurnalas „Valstybė“, 2014, Nr. 3). Vaizdingumo dėlei – parduota 18,6 tūkstančiai kvadratinių kilometrų žemės, o tai yra apie 28,5 proc. visos Lietuvos teritorijos. Kaip matome, skaičiai įspūdingi. Kam parduota – valstybės paslaptis. Pardavimas vyko iki konstitucinio įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 2014 metų gegužės 1 dienos. Vadinasi, pagal gudručių „planą“, nuo gegužės 1 d. prasideda jau įvykdytų sandorių įteisinimas, nes iki šios datos jie buvo neteisėti.
Tolesni įvykiai sukėlė isteriją. Ponai „absurdo“ specialistai nesitikėjo tokio baisaus akibrokšto iš „nesusipratėlių“, t.y. visuomenės, kuri pareikalavo informacijos, kam parduota, kiek parduota, kada parduota? Nors problemą buvo galima išspręsti ramiai, be isterijos ir be grasinimų Putinu. Bet kąsnis buvo beveik nurytas, o referendumo organizatoriams tikėtasi parodyti, kas Lietuvoje yra „tikroji valdžia“. Darbo vėl ėmėsi ir kairieji, ir dešinieji, remiami Konstitucinio teismo ir įvairaus plauko rašto aiškintojų sinkevičių.
Seimas ir Vyriausybė, nors ir tikėdama, kad referendumas nepavyks, nusprendė švelninti situaciją, t.y. įvesti žemės pardavimą ribojančius saugiklius. Referendumo organizatoriai sureagavo teigiamai, jie sušvelnino reikalavimą – vietoj kategoriškos nuostatos neparduoti Lietuvos žemės užsieniečiams įrašė: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.“ Vadinasi, viskas prasideda nuo tuščio lapo. Nuo 2014 m. gegužės 1d. į konstitucinį įstatymą surašomi saugikliai, o visi NETEISĖTI spekuliantų sandoriai – anuliuojami. Problemos turėjo nebelikti. Tačiau „absurdo“ specialistai dėl to ir yra specialistai, kad veiktų pagal savo scenarijų. Saugiklius sudėjo ne į tą įstatymą! Sudėjo tik į Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą tikėdamiesi, kad „nesusipratėliai“ to nepastebės.
Ką bendro šis įstatymas turi su konstituciniu, kuris reglamentuoja Lietuvos žemės pardavimą užsienio subjektams? Nieko! Kas tie „absurdo“ autoriai, galite sužinoti patys, peržvelgę 2014 m. balandžio 24 d. Seime vykusio balsavimo rezultatus. „Už“ balsavo – 78, „prieš“ – 7, „susilaikė“ – 5 Seimo nariai. Susipažinkite su balsavusiųjų „už“ pavardėmis ir sužinosite atsakymą.
Taip ir norėtųsi pabūti orakulu ir išpranašauti į kokį finalą žingsniuojame, vairuojami tautos mandatą gavusių valdančiųjų... Bet čia yra profesionalių astrologų sritis...
Tauta turi savo pasirinkimą – REFERENDUMĄ, kurį surengti paskatino žemės aferų autoriai. Ir Maironiui pritariant, „Palaimink, Viešpatie galingas,/ Lietuvių pastangas teisingas“.