Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris

Pradedu straipsnių ciklą apie referendumus Lietuvoje. Šie straipsniai paremti mano Viešosios politikos studijų bakalauriniu darbu tik jis pateiktas populiaria forma, be jokių priedų ir stipriai sumažinus teorinę dalį kuri būtų per daug sausa ir nelabai aktuali..

Darbe bus apžvelgta referendumų Lietuvoje istorija bei trys atvejai. Gero skaitymo.

•••••••

Referendumas (lot. tai, kas turi būti pranešta) – „Tiesioginis piliečių balsavimas, kuriuo išreiškiama pozicija dėl tam tikrų, dažniausiai ypač svarbių dalykų; tiesioginės demokratijos ir tautos suvereniteto išraiškos forma. [...] Nuo paprastų rinkimų skiriasi tuo, kad dalyviai turi galimybę tiesiogiai dalyvauti priimant politinį sprendimą.“ (Politikos mokslų enciklopedinis žodynas, 2007) Referendumo objektas yra konkretus referendumui teikiamas klausimas. Į jį piliečiai gali atsakyti „taip“ arba „ne“.

Referendumo rezultatai paremti mažoritariniu (pranc. majorité – dauguma) principu, t. y. sprendimas priimamas atsižvelgiant į daugumos nuomonę. Pirmasis referendumas buvo surengtas 1439 m. Šveicarijoje. Iki 20 a. referendumai buvo rengiami tik šioje šalyje, JAV ir Australijoje, o dabar jie rengiami gana dažnai įvairiose šalyse. Pvz., „JAV valstijų ir vietos valdžios lygmenyse gyventojai savo nuomonę kasmet reiškia net 12 000-15 000 kartų“ (Povilaitis ir Kaminskas, 2010, p. 15). Taigi, mastai yra pakankamai dideli.

Lietuvoje istorinės referendumo instituto šaknys buvo įtvirtintos dar 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje. Vėliau jo rengimo galimybė buvo numatyta ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijoje. Bet tuo tarpu 1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje referendumo institucija, kaip valdymo įrankis, nebuvo paminėta išvis. Tiesa, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog 1922 ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijose nebuvo minima paties referendumo sąvoka, tačiau buvo naudojami sulietuvinti atitikmenys, tokie kaip „Tautos visuotinis balsavimas“ (1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija) bei „Tautos atsiklausimas“ (1928 m. Lietuvos valstybės Konstitucija).

Tuometinių referendumų kartelė buvo daug mažesnė negu XXI a.. Dabar, norint inicijuoti referendumą, reikia surinkti daugiau negu 300 000 Lietuvos Respublikos piliečių parašų per 6 mėnesius. Neseniai parašų surinkimo laikas buvo prailgintas, seniau daugiau negu 300 000 Lietuvos Respublikos piliečių parašų buvo privaloma surinkti per 3 mėnesius. Tuo tarpu pagal 1922 ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijas, užteko vos 50 000 balsavimo teisę turinčių piliečių sprendimo. Be to referendumo inicijavimo teises, be piliečių, turėjo ne tik Seimas, bet ir Prezidentas, o nuo 1928 metų ir Vyriausybė (Normantas, 2001, p. 654-673)

Taigi, galima teigti, jog laikui bėgant referendumų taisyklės Lietuvos Respublikoje griežtėjo. Žinant  demografinę padėtį ir aukštą emigracijos lygį, 300 000 balsavimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų per 6 mėnesius surinkimas gali būti laikomas gan probleminiu aspektu, tačiau kol kas neketinama mažinti reikalingų parašų kiekio, norint surengti referendumą.

Referendumai kaip politinės manipuliacijos įrankis

Nepaisant to, jog referendumai turėtų būti tiesioginės demokratijos, piliečių galimybės laisvai dalyvauti svarbiausiuose šalies apsisprendimo atvejuose pavyzdžiu, referendumai taip pat gali tapti ir masių manipuliavimo įrankiais, kuriais sėkmingai pasinaudoja politinės įtakos darymą išmanantys politikai. Kaip pastebi Mažylis (2004, p. 156), „elito konsensusas įgalino radikalias įstatymines, dažnai ir konstitucines pataisas, įteisinančias referendumų konstitucingumą, sklandų jų vyksmą, o dažnai – ir palengvinančias teiginio TAIP priėmimą. Toks reiškinys neturėjo precedento nei vienoje ligšiolinėje ES plėtros bangoje. Kita vertus, analitikų pastebėjimai apie elito manipuliavimą referendumų taisyklėmis nėra nauji, o Vidurio Rytų Europos referendumai juos itin reljefiškai iliustruoja.“ Kitaip tariant, Mažylis atkreipia dėmesį į tai, jog referendumai iš tiesų pasitarnauja visuomenės manipuliavimui, kuriuo naudojasi politikai.

Politikai Lietuvos viešojoje politikoje nevengia rengti referendumus, net ir nesiekiant jų laimėti, vien dėl papildomos galimybės mobilizuoti elektoratą rinkimams ar gauti viešumo visuomeninėse ar privačiose žiniasklaidos priemonėse. Kaip pažymi Krupavičius (1998, p. 230), „nors referendumo mechanizmas yra tradicinė politinio elgesio forma, tuo pat metu jis buvo panaudotas vidaus politiniams konfliktams spręsti ir prisidėjo prie protesto subkultūros gilinimo“. Autorius šia savo citata komentuoja politinį vyksmą Lietuvos politikoje nuo 1992 ir 1996 metų kaip opozicijoje tuo metu buvę iš pradžių Sąjūdžio likučiai, o vėliau iš to susiformavusi Tėvynės Sąjunga, rengdama referendumus auginosi savo politinį kapitalą.

Tą pačią temą Krupavičius vystė ir tolimesniuose savo darbuose. Pavyzdžiui teigdamas, kad „Lietuvos vidaus politikoje referendumai nuo 1992 m. Akivaizdžiai buvo daugiau politinio oponavimo priemonė nei įstatymo priėmimo ar konsultacijų dėl jų instrumentas“ (Krupavičius, 2004, p. 228). Kitaip tariant, politikai naudojasi referendumais savo nuomonei išsakyti, didinti savo populiarumą, paveikti masių nuomonę.

Dar kitų mokslininkų teigimu, kurie tyrinėjo referendumus post-sovietinėse šalyse,  ši tiesioginės demokratijos išraiška dažnai yra naudojama valdančiojo elito, kaip priemonė legitimizuoti teises siekti jiems reikalingų pokyčių (Walker, 2003, p. 102).

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos įrankis

Viena iš pagrindinių formų, kuria tiesioginė demokratija gali būti realizuojama, yra referendumai. Tiesa, šio įrankio kaip demokratijos raiškos ir įtvirtinimo mechanizmu tiki ne visi. Šalininkai teigia, kad referendumas yra aukščiausia tiesioginės demokratijos išraiška (Beetham ir Boyle, 1997, p. 65). Tuo tarpu oponentai teigia, jog referendumo procesu, kaip minios manipuliavimo priemone, žaidžia politinis elitas arba kontrelitas (Zinkus, 2004, p. 232). Dar kiti mokslininkai teigia, jog tiesioginė demokratija gerai veikti gali tik mažos demografijos šalyse (Norkus, 2008, p. 318), bei teigia, jog atstovaujamoji demokratija yra daug pažangesnis reiškinys (Navickas, 2014, p. 142). Tuo tarpu trečioji pusė teigia, jog daugelis žmonių išvis skirtingai supranta demokratiją kaip sąvoką, tad ne visada būtų galima susitarti kuri jos forma labiausiai atitinka jų interesus (Ramonaitė ir Vinogradnaitė, 2006, p. 244).

Vertinant Lietuvos situaciją, 2012 metais darytos 6 – osios bangos Europos socialinio tyrimo metu gauta informacija, jog lietuviai norėtų priimti daugiau sprendimų referendumo keliu. Piliečiai dabartinę situaciją įvertino 4,3 (dešimtbalėje sistemoje), o pačios tiesioginės demokratijos svarbos įvertinimas buvo 8,3 (Krupavičius ir Šarkutė, 2017, p. 14).

Kiti mokslininkai tik patvirtina faktą, jog rinkėjai nebesitenkina periodiniu balsavimu išrenkant atstovus, tačiau nori labiau dalyvauti sprendimų priėmimuose (Spurga, 2012, p. 171). Visa tai sąlygojo net bendrų, Europos Sąjungos mastu, referendumų-įstatymų projektų svarstymą (Kaufmann ir Waters, 2004, p. 136).

Vis tik, Lietuvoje, vis dar sunkiausiai, vertinant Europos mastu, surengti referendumą patiems piliečiams. O iš atstovaujamos valdžios institucijų referendumą gali inicijuoti tik Seimas. Prezidentas tokios galios neturi, kaip negali kreiptis ir į Konstitucinį teismą, nors gali paskirti tris šio teismo teisėjus (Rubavičius, 2010, p. 58).

Galima teigti, jog valdančioji klasė dažnai vengia referendumo kaip tiesioginės demokratijos ir teisinio įrankio, jog jis nebūtų panaudojamas prieš juos kaip kerštas.  Vis tik Europos Sąjungoje buvo tokių atvejų, kai elitui nepavyko legitimizuoti savo sprendimų per referendumą (minimas Europos sąjungos Konstitucijos atmetimas per balsavimus Prancūzijoje ir Nyderlanduose) (Birch, 2007, p. 157). Nors pilietinės asociacijos, kurios gali susiburti organizuodamos ir vykdydamos referendumą prisideda prie demokratijos ir valdymo stabilumo (Putnam, 2001, p. 123), tačiau didžioji dalis valdančiosios klasės yra linkusios riboti tokį piliečių galios augimą (Roper, 2013, p. 236).

Taigi, apibendrinant galima teigti, jog referendumas – svarbus tiesioginės demokratijos įrankis, kuris skirstomas į kelias skirtingas rūšis. Tačiau jo svarba labiausiai priklauso ne tik nuo galiojančių įstatymų, bet ir nuo politikų, kadangi manipuliuodami rinkėjais politikai gali trukdyti tiesioginės demokratijos veikimui.

Bus daugiau...