|
Vertinu jūsų užsispyrimą, gerbiama iniciatyvine grupe, tačiau jėgos yra nelygios. Todėl visos jūsų pergalės yra pasiektos kovoje su vėjo malūnais. Deja, bet neturite intelektualaus branduolio, kuris galėtų generuoti strateginius sprendimus, o taktinis entuziazmas yra gerai tik tiek, kiek visuomenė įsidėmės keletas pavardžių. Vienok pavienių asmenybių laikai baigėsi, nes ir pačių „iškilių“ asmenybių nebėra, arba, kitaip sakant, visi yra asmenybės. Matome, kaip valdžia gražiai žaidžia derinukus ir mėto tritaškius, ir net neabejoju, kad pasiūlyta „išeitis“ dėl parašų rinkimo pratęsimo, kuria p.Zigmas taip džiaugiasi, yra akių dūmimas, siekiant teismui suvaidinti geriečius. Nesu tikra, ar 300K kartelės keitimas ne į 100K, bet į 50K kartelę būtų geriau. Jau ne kartą esu minėjusi, jog referendumai, kaip ir apskritai demokratija, atgyveno. Referendumai tik dėl mąstymo inercijos ir žinių stokos atrodo vienintelė galimybė neleisti Lietuvai išnykti. Prisiminkime, jog ir partinė demokratija atsirado kaip realus socialinių grupių atstovavimas. Dabar to nebereikia, o partijos juk liko. Jos transformavosi į siaurų interesų grupes, neatstovaujančias nieko, tik savo sunkiai identifikuojamą tinklą. Liko ir mechanizmas, kuris vadinasi „demokratija“, tai ko nepasinaudoti šiuo mechanizmu susiaurėjusių interesų grupėms savo siauriems tikslams? Kita vertus, atsiradus internetui turėjo atsirasti geresnių būdų sisteminių sprendimų paieškai ir sprendimų priėmimui. Ir toks įrankis atsirado. Referendumai naujojo įrankio fone atrodo kaip vangiai, neužtikrintai rėpliojantis vėžlys. Panašiai ir su šeima. Ji atsirado kaip minimalus autonominis darinys, skirtas vaikų auginimui, kurie po to karšins savo tėvus. Dabar šeima reikalinga tik vaikui, kad jis perimtų abiejų tėvų genus, tame tarpe ir kultūrinius. Šiuolaikinė valstybė gali tik prisidėti prie vaiko gerbūvio, bet pagrindinis jo ugdytojas yra mama ir tėtis. Augančiam vaikui geriau, jei tėvai gyvena kartu, t.y. sudaro šeimą. Pora be vaikų nėra šeima. Grįžtant prie referendumo, į jį turėtume pažvelgti konceptualiai, o ne stereotipiškai. Juk šiame kontekste svarbiausia yra sprendimų suradimas ir jų priėmimas, o ne referendumas per se. Kas iš tokio referendumo įrankio, jei turint jį, negalime nei rasti gerų sprendimų, nei jų priimti? Omnikratija siūlo kitą įrankį, tik sutinku, kad iki omnikratijos dar yra gabaliukas kelio. Tik einantis jį įveiks.
|