Rerichiečiai kreipėsi į V. Putiną dėl Lietuvai ir pasauliui svarbių kultūros vertybių išsaugojimo

Sausio 14-ąją į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną su nerimu dėl Rusijos kultūros vertybių išsaugojimo laišku kreipėsi Tarptautinis Rerichų centras (ICR), prašydamas nacionalizuoti Nikolajaus Rericho (1874–1947) centrą-muziejų, kad šis išliktų, o ne būtų sunaikintas.

ICR vadovai susirūpino didžiuliu kultūriniu Rerichų šeimos palikimu, kurį nori prichvatizuoti abejotinos reputacijos verslininkai.

„N. Rericho sūnus Sviatoslavas Rerichas (1904–1993) norėjo išsaugoti daugiau kaip 9 000 paveikslų savo tautai, o ne privatininkams spekuliantams, – teigiama ICR vadovų laiške Rusijos vadovui. – Aukcionų duomenimis, kiekviena šių drobių verta ne vieno milijono dolerių, todėl šešėlinės finansinės jėgos neturėtų prie jų prieiti.“

Pasak ICR vadovų, tik Rusijos Federacija valstybiniu lygiu ir turimais specialistais gali apsaugoti Rerichų palikimą, jį tvarkyti ir valdyti, tik taip šis svarbus kultūrinis palikimas būtų išsaugotas rusų tautai.

Rusijai Rerichų palikimas atiteko 1989–1990 m., kai jauniausiasis N. Rericho sūnus Sviatoslavas, gyvenęs Indijoje, susitiko su tuometiniu Tarybų Sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje įsivyravus chaosui, Rerichų palikimui iškilo grėsmė.

1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone su JAV prezidentu Franklinu Delano Rooseveltu (1882–1945) ir 20 Pietų Amerikos atstovų pasirašytas Rericho paktas (Pax Cultura arba Meno ir mokslo institutų bei istorinių monumentų saugojimo sutartis) padėjo pagrindą kultūrinių vertybių išsaugojimui visame pasaulyje. 1899 m. Taikos pakto idėją sugalvojęs N. Rerichas ją ilgai puoselėjo, tobulino, ypač aktuali žmonijos kultūros vertybių apsaugos idėja pasirodė esanti po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo sugriauta daugybė nuostabių architektūros paminklų ir sunaikinta nemažai neįkainojamų meno ir kultūros vertybių.

Už veiklą taikos labui 1929 m. N. Rerichas buvo pristatytas kandidatu Nobelio premijai gauti.

Kultūros paminklų apsaugos idėjos paplito visame pasaulyje: kūrėsi N. Rericho draugijos, kurios propagavo Rericho pakto pasiūlymus. Šios idėjos rado didžiulį atgarsį ir tarp Lietuvos šviesuomenės. Lietuvos rerichiečiai į draugiją susibūrė 1935 m., ji atkurta 1989-aisiais.

Rerichų šeima – N. Rerichas, jo žmona filosofė Jelena Rerich (1879–1955), sūnūs tibetologas Jurijus Rerichas (1902–1960) ir dailininkas S. Rerichas – paliko daugybę mokslinių, filosofinių veikalų, paveikslų.

1903 m. N. Rerichas su žmona lankėsi Lietuvoje, aplankė Vilnių, Kauną, plaukė Nemunu, keliavo jo pakrantėmis. N. Rerichas piešė ir tapė, J. Rerich fotografavo. Taip gimė etiudai „Perkūno namai“, „Kauno bažnyčia“, „Pilies griuvėsiai ties Nemunu“, „Raudonės pilis“, „Gedimino pilies griuvėsiai“ ir kt. Įkvėptas lietuviškų padavimų ir legendų, dailininkas nutapė keletą paveikslų: „Baltojo Vyčio žirgai“, „Vaidilos“, „Perkūnas“. N. Rerichas pozityviai vertino Jurgio Baltrušaičio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, su kuria buvo susipažinęs, savo straipsnyje „Čiurlionis“ jis džiaugėsi, kad po ketvirčio amžiaus lietuvių genijus pripažintas ir savo šeimoje.

„Kelionė po Lietuvą buvo labai įvairi. Be patogių susisiekimo priemonių, teko gerai pasikratyti ir valstiečių vežėčiose. Pasitaikė ir užklimpti lakiame smėlyje. Nustebdavome, kai po audros iš smėliu užpustytos pirkios išlįsdavo žmogus. Bet rūsti aplinka neišdildė svetingos lietuvio šypsenos. Kartą sustojome tokioje atkampioje užeigoje, kad nejučia parūpo, ar stiprūs kambario užraktai? Tačiau šitokie tuoj išsisklaidantys būgštavimai būdavo nieko verti. Kelionėje mums nieko bloga nenutiko, priešingai – patyrėme daug gera. Įvairiausių sustojimų metu girdėjome ir aklą dainių, užrašėme aibę gražiausių sakmių apie didvyrius. Tarp daugelio aplankytų tautų Lietuva paliko maloniausią prisiminimą. Artima pasaulėjauta labiausiai įtikina. Sakmės aukštino ne tik didvyrius, bet ir nuostabius pasiaukojančių moterų žygdarbius. Ne kartą pasijusdavau vis iš naujo bemąstąs, kodėl lietuvių kalba tokia artima didžiajam sanskritui. Iš to paties kilnumo, iš tos pačios lobingos prigimties susikaupė ir lietuvių dvasios turtai. Praėjo metai, atsiskleidė neužmirštamas Čiurlionis“, – 1936 m. esė „Lietuva“ rašė N. Rerichas (rusiškai arba lietuviškai).