R. E. Šutė: Ar buvo galima juos sulaikyti jėga, nušauti prie sienos?

„Nepriklausomo ryto laikraščio“ žurnalistė kalbino Vokietijos ambasadorių Latvijoje Rolfą Ernstą Šutę (Rolf Ernst Schütte). Pateikiame kelias ištraukas iš interviu.

- A. Merkel deklaravo Vokietijos atvirumą pabėgėliams, tiesiog juos kviesdama į Vokietiją, žmonės pirmuosius bėglius pasitiko su drąsinančiais plakatais, organizavo pagalbą, o dabar atsirado įtampa ir visuomenėje, ir partijose, netgi kanclerės atstovaujamų CDU/CSS koalicijos ir CDU viduje girdėti pasisakymai, kad pabėgėlių priėmimo pajėgumai išnaudoti.

- Kanclerė nekvietė pabėgėlių – jie atėjo. Kanclerė tik pakartojo tai, kas mums atrodo savaime suprantama: mūsų vertybių sistema ir ne vien tarptautinės, bet ir moralinės pareigos liepia priimti žmones, kurie bėga nuo karo, kovoja dėl išgyvenimo. Nors ir negalim nuspėti, kiek pabėgėlių atvyks, mes privalom laikytis savo principų. Tačiau reikia aiškiai atskirti žmones, kurie atvyksta į Vokietiją dėl ekonominių išskaičiavimų, nes čia yra geresnė gyvenimo kokybė, nuo tų, kurie kovoja dėl išgyvenimo. Girdėti spėjimai, kad Vokietija priims 800 000 prieglobsčio prašytojų, yra net tokių, kad iki 1,5 milijono. Mes turime reaguoti ir tuo pačiu mėginti kovoti su priežastimis. Jei tai neįmanoma, kaip kol kas Sirijoje, nors stengiasi ir ES, ir JAV, tai reikia įtvirtinti jau dešimtį metų veikiantį principą – įkurdinti žmonėms saugioje vietoje kaip įmanoma arčiau prieglobstį suteikiančios valstybės. Daug Sirijos pabėgėlių yra Turkijoje, Libane, Jordanijoje – dar daugiau, nei Europoje. Reikia labiau galvoti, kaip padėti toms tarptautinėms pagalbos organizacijoms, kurios rūpinasi pabėgėlių aprūpinimu šiose vietose, nes jei jos negalės darbuotis reikiamu lygmeniu, pabėgėliai iš tų stovyklų išeis.

- Ar šių vertybių nebuvo galima įkūnyti Dublino susitarimo ar Šengeno sutarties rėmuose, o ne juos pažeidžiant?

- Tačiau, kokiu būdu tai reikėjo padaryti? Pabėgėliai jau keliavo! Ar buvo galima juos sulaikyti jėga, nušauti prie sienos, statyti tvorą? Jei juos sulaikytume, jie liktų kur nors Serbijoje, Chorvatijoje, Bosnijoje ar Graikijoje, kur jų jau daug yra. Žmonės bėgo, nes norėjo išgyventi, o mūsų motralės principas bei europietiško identiteto pamatas yra pagelbėti. Atsižvelgiant į valstybių ekonominius ir pabėgėlių priėmimo pajėgumus, Vokietijai derėtų priimti apie 25% pabėgėlių iš Graikijos ir Italijos, bet Vokietija priima 43–50%!
Pasienio patikros atnaujinimas su Šengeno valstybėmis yra trumpalaikė priemonė srauto sureguliavimui, tai netruks ilgai, nors pagal Šengeno sutartį eksteremaliomis situacijomis tai leidžiama daryti, bet tai nėra ilgalaikis sprendimas.

- Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Šteinmejeris teigė, kad Dublino susitarimą reikia reformuoti, ES valstybėms narėms būtini kriterijai dėl privalomų pabėgėlių kvotų, reikia sukurti bendrą sienų valdymą. Ar pabėgėlių krizė bus postūmis didesnės ES federalizacijos kryptimi?

- Manau, kad kalbama apie tai, kad būtų taikomi jau esantys kriterijai. Vienas jų – solidarumas. Vokietija, nežiūrint į gerą ekonominę situaciją, viena pati nepajėgs išspręsti šios istorinės problemos. Penkios valstybės yra pasirengusios priimti didelį pabėgėlių skaičių, o tuo tarpu dauguma sako: tai ne mūsų problema! Solidarumo principas ES istorijoje buvo aktualizuotas įvairiomis kryptimis, ko nebuvo galima numatyti. Ir šios tokio didelio masto pabėgėlių problemos niekas neprognozavo. Tačiau niekas prieš laiką neprognozavo ir Ukrainos krizės, to, kad Graikijos skolų krizė grės euro stabilumui. ES atsiranda vis nauji išbandymai, neįmanoma visiems pasirengti ir anksčiau laiko viską aptarti, todėl solidarumas yra labai svarbus, kad galėtume su jais susidoroti.

- Ir tai neturi nieko bendra su federalizacija?

- Federalizacija galbūt yra populiari keliose valstybėse narėse, bet ji nėra aktuali šiuo metu, kai įsigalėjo palyginti didžiulis euroskepticizmas ir atskiros valstybės stengiasi paniekinti tai, kas pasiekta bendrai.

- Kokias konflikto sureguliavimo galimybes mato Vokietija? Iš vienos pusės Berlynas nemato karinio sprendimo galimybės, bet iš kitos – jei tai būtų buvę įmanoma išspręsti derybų keliu, argi tai nebūtų jau seniai padaryta? Kas turėtų sėstis prie derybų stalo?

- Tai yra visos Europos problema, ir visa Europa turi stengtis rasti konfliktų išeitį valstybėse, kurios yra netoli Europos sienų – Sirijoje, Irake, Libijoje. Vokietija mėgino Libijoje būti tarpininku tarp kariaujančiųjų pusių, ir Rytų Ukrainos konflikte Vokietijos kanclerė bei Prancūzijos prezidentas jau pusantrų metų taip vadinamame Normandiškame formate stengiasi rasti diplomatinę išeitį. Bet kartais yra būtina militaristinio pobūdžio pagalba, ir Vokietija pirmą kartą jos istorijoje tiekė ginklus kurdams Irake. Tai Vokietijai yra neįprasta, bet šiuo atveju Vokietijos parlamentas tam pritarė. Sirijos konflikte niekas nežino, koks turėtų būti sprendimas, o Rusijos militaristinis įsikišimas viską dar labiau apsunkina. Tam, kuris rastų sprendimą dėl Sirijos karo, būtų galima paskirti Nobelio taikos premiją.