Rinkimai Vokietijoje: Angelos Merkel rankos, arogantiškas socialdemokratas ir pedofilus finansavę žalieji

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje griežta mokesčių politika ir reformos padėjo Vokietijai išeiti iš gilios ekonominės ir socialinės krizės. Šiuo metu gilią krizę patirianti Europa eina tuo pačiu sunkiu mokesčių didinimo ir reformų keliu. Išvada – Europa taip pat įveiks krizę.

Tokį silogizmą prieš kelias dienas savo kalboje „Financial Times” panaudojo Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble. Kanclerės Angelos Merkel dešinioji ranka, atsakinga už žemyno lyderės ekonomiką, vėl išdėstė savo „receptą”, pagal kurį „Europa atsigauna.” Ši žinia skirta ne tik europiečiams, bet ir Vokietijos rinkėjams, ir pasiųsta likus vos kelioms dienoms iki federalinių rinkimų. Dėl milžiniškos Vokietijos įtakos ES politikai ir raidai sekmadienį vyksiantys rinkimai prikausto visos Europos dėmesį.

„Geležinės Angelos” era

90-ųjų pabaigoje Vokietija tapo „Europos ligoniu”, o 2005 m. joje užregistruota daugiau nei penki milijonai bedarbių. Nuo 2003 m. pradėti įgyvendinti „pirmieji žingsniai, siekiant atstatyti tvarką”: imtasi reformų bedarbystės pašalpų srityje, racionalizuoti viešasis ir socialinės paramos sektoriai, verslininkai pradėjo bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis, kad „darbo rinka būtų lankstesnė”. Tada atėjo eilė „priemonėms pažaboti viešųjų išlaidų augimą”.

Nuo 2005-ųjų iki šių metų Vokietijoje bedarbių sumažėjo perpus, buvo sukurta beveik trys milijonai naujų darbo vietų, nedarbo lygis šiuo metu yra šiek tiek didesnis nei 5 %, o tai – du kartus mažiau nei Europos vidurkis. Visi šie faktai pirmiausiai siejami su A. Merkel – „geležinės Angelos” – valdymo laikotarpiu. Tai metas, kai Vokietija ne tik patyrė ekonominį šuolį, bet ir tapo „Europos lokomotyvu”, tempiančiu buksuojantį ES sąstatą, o pati A. Merkel iškilo kaip megalyderė, neįnauguruota ES prezidentė, viena įtakingiausių šiuolaikinės istorijos figūrų.

Šiame kontekste rinkimai Vokietijoje įgauna ypatingą reikšmę. Kaip patys vokiečiai vertina savo kanclerę? Vokietijos politinė sistema sutvarkyta taip, kad rinkėjas, balsuodamas už partiją, balsuoja ir už jos siūlomą kandidatą į kanclerius, tad rinkimai pirmiausiai bus A. Merkel vykdomos politikos testas.

A. Merkel oponentai akcentuoja, kad kovojant su nedarbu verslininkams leidžiama naudotis galimybe sumažinti išlaidas personalui. Rezultatas – apie 20 % visų Vokietijos darbuotojų gauna tokį menką darbo užmokestį, kad vos suduria galą su galu. Šalyje pradedamas jausti visuomenės išsisluoksniavimas, aštriai kyla socialinio teisingumo klausimai, keliamas reikalavimas įvesti minimalų darbo užmokestį.

Tik įvaizdžių kova

Rinkimuose dalyvaus net 34 partijos, bet pagrindinė kova tradiciškai vyks tarp A. Merkel vedamų krikščionių demokratų - socialkrikščionių sąjungos (CDU / CSU) ir socialdemokratų partijos. Tačiau įtemptos idėjų kovos nėra. Pavyzdžiui, socialdemokratai akcentuoja didesnius mokesčius turtingesniems žmonėms ir kovos su mokesčių vengiančiaisiais intensyvinimą. CDU / CSU, savo ruožtu, sutelkia dėmesį į valstybės skolos mažinimą ir žada nedidinti mokesčių naštos.

Nepaisant šių skirtumų, partijų programos iš esmės yra nukreiptos į centristinių pažiūrų rinkėjus, kas daro jas gana panašiomis. „Šiandien nėra noro poliarizuoti visuomenę” – „Deutsche Welle” teigia viešųjų ryšių specialistas Wolfgangas Raike.

Tad, kaip ir daug kur, rinkimų kampanija tampa įvaizdžių kova. Puikus pavyzdys – priešrinkiminis A. Merkel partijos, krikščionių demokratų, stalinistinių dydžių (20 ant 70 metrų) plakatas, kabojęs ant fasado viešbučio, statomo šalia centrinės traukinių stoties Berlyne.

Jame matyti tik kanclerės rankos, sudėtos rombu arba „Merkel trikampiu” – taip Vokietijos spaudoje juokais vadinamas jai būdingas gestas. Šis „trikampis” pastaraisiais metais tapo ir jos vizitine kortele, ir pajuokos objektu. Štai ką apie jį sako garsus žurnalistas ir A. Merkel biografijos autorius Nikolaus Blome: „Vienas šmaikštuolis iš Berlyno juokavo, kad taip A. Merkel bendrauja su ateiviais. Žemyn nukreipta trikampio viršūnė reiškia: 'Aš dar visko nepadariau, mano misija nebaigta.' Bet kai ji sudėtus pirštus nukreips į viršų, tai bus signalas, kad jai gali būti siunčiamas erdvėlaivis”.

Rinkodaros ekspertas Dirkas Spakowskis laikraščiui Berliner Zeitung sakė, kad šis agitacinis sprendimas buvo labai sėkmingas, priešingai nei šūkiai apie vienybę ant kitų plakatų, į kuriuos niekas nekreipia dėmesio. Tokia saviironija kelia simpatiją A. Merkel. Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad plakatą sudaro šimtai skirtingų žmonių rankų nuotraukų, o skelbiama žinia labai aiški: „Dirba visų rankos, tačiau jas jungia ir veda į priekį Angela Merkel.” Kitaip tariant, su A. Merkel šalis yra gerose rankose.

Pasak laikraščio Der Tagesspiegel, toks rinkodaros triukas nejuokais supykdė socialistus. Berlyno filialo pirmininkas Janas Stossas šią agitaciją iškart pakrikštijo „siaubingu ir tuščiu asmenybės kultu”, o Žaliųjų partijos sostinės skyriaus iždininkas Marcas Urbatschas taip pat nesiskaitė su žodžiais: „Jei šitai yra politika, tuomet kur mes nusiritome.”

A. Merkel konkurentas — arogantiškas

Pagrindiniam A. Merkel konkurentui kovoje dėl kanclerio posto socialdemokratui Peerui Steinbrückui būtent įvaizdis gali pakišti koją. Nors jis daug kalba apie socialinį teisingumą, yra geras oratorius, o už jo nugaros stovi Vokietijos politikos patriarchas, buvęs kancleris Helmutas Schmidas, tačiau politinis P. Steinbrücko stilius yra grubus ir pamokantis, jis dažnai atvirai sako, ką galvoja, be to, yra apibūdinamas kaip labai arogantiškas, nekantrus ir nesaikingas žmogus – visiška priešingybė santūriai A. Merkel.

P. Steinbrückas – turtingos Hamburgo verslininkų šeimos sūnus – nepanašus į kovotoją už proletariatą. Po to, kai socialdemokratai savo suvažiavime jį pasirinko vedliu, paaiškėjo, kad skaitydamas paskaitas bankuose, draudimo bendrovėse ir konsultacinėse firmose jis uždirbo daugiau nei milijoną eurų. Iš pradžių atsisakęs atskleisti tikslias sumas, sakydamas, jog tai esąs privatus jo reikalas, vėliau jis suprato darąs klaidą ir paskelbė visus skaičius internete.

Kita kliurka buvo P. Steinbrücko pareiškimas apie per mažą, anot jo, kanclerio atlyginimą ir pasityčiojimas iš tų, kurie eina į prekybos centrus pirkti pigaus vyno. Visa tai nesiderina su socialdemokratų kovotojo už mažo žmogaus interesus įvaizdžiu.

P. Steinbrückas yra buvęs Vokietijos finansų ministru, šį postą federalinėje vyriausybėje gavo 2005-iais, kai jo partija pralaimėjo žemės rinkimus krikščionims demokratams. Kad būtų suformuota veiksminga vyriausybė, turinti daugumą parlamente, po rinkimų į Bundestagą A. Merkel turėjo sudaryti „vaivorykštės” koalicijos susitarimą su socialdemokratais. Ji visada gerai atsiliepdavo apie savo finansų ministrą, bet dabar tai trukdo jai įtikinamai kritikuoti savo priešininką.

Alternatyvų pakanka

Nors pagal apklausas A. Merkel lenkia P. Steinbrücką beveik dvigubai, bet gali nutikti, kad dabartiniai nepopuliarūs CDU / CSU partneriai koalicinėje vyriausybėje liberalai pasirodys prastai ir tada matematiškai įmanomi variantai, kad kancleriu bus ne A. Merkel, o P. Steinbrückas. Tačiau ir tradiciniai socialdemokratų partneriai „žalieji” turi rimtų problemų. Mat, šią vasarą Der Spiegel paskelbė medžiagą, kad devintajame dešimtmetyje Žaliųjų partija tiesiogiai finansavo federalinę homoseksualų, transseksualų ir pedofilų asociaciją, kuri tuo metu atvirai reikalavo įteisinti lytinius santykius su nepilnamečiais.

Tad Vokietijos rinkėjai turi rimtų priežasčių ieškoti alternatyvų. Tokios yra net dvi – Piratų partija, užimanti kairiųjų liberalų pozicijas, ir dešinioji populistinė „Alternatyva Vokietijai”. Viena iš pastarosios susikūrimo priežasčių buvo protestas prieš A. Merkel vyriausybės politiką euro zonos krizės metu. „Alternatyva Vokietijai” oficialiai įkurta tik 2013 m. vasarį, bet jau turi 15 tūkst. narių. Tarp jų – daug konservatyvių perbėgėlių iš CDU / CSU ir liberalų. Piratų partija, kovojanti už interneto laisvę ir e-demokratiją, įkurta 2006 m. ir jau spėjo patekti į keturių federalinių žemių parlamentus, turi apie 31 tūkst. narių visoje šalyje.

„Piratai” ir „Alternatyva Vokietijai”, pagal pirmaujančių Vokietijos sociologinių tarnybų tyrimus, visoje šalyje surenka 2-3 procentų palaikymą. Atsižvelgiant į statistinę paklaidą, abi partijos turi realią galimybę patekti į Bundestagą. Tad visai įmanoma, kad rinkimai Vokietijoje pateiks siurprizų.