Romos sutarties 60 metų – nauja pradžia Europai: ar dar galime jaustis saugūs?

60 metų – tiek laiko jau skaičiuoja viena svarbiausių Europos Sąjungos sutarčių – Romos sutartis. Europos šalys susibūrusios bendrijon negrįžtamai pakeitė Europos kontinentą. Pakeitė tuo, kad jis tapo stipresnis, galingesnis ir patikimesnis laisviems žmonėms bei valstybėms.

Europos Sąjungoje gyvena per pusė milijardo europiečių, BVP sudaro daugiau nei 20 procentų visos pasaulio ekonomikos. Už taikos, susitaikymo, demokratijos ir žmogaus teisių skatinimą Europos Sąjunga yra gavusi Nobelio taikos premiją. Taigi ir mes, lietuviai, jau 13 metų būdami Europos Sąjungos dalimi, galime džiaugtis, kad esame aktyviais Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos dalyviais bei prisidedame prie pokyčių vykstančių Senajame žemyne. Vis tik įžengėme į labai sudėtingą laikmetį, kai neradus ryžtingų ir teisingų sprendinių, geopolitikos dėsniai gali nulemti visos Europos ir mūsų ateitį.

Politinės komforto zonos pabaiga Europoje

Esu didelis Europos Sąjungos fanas. Pasisakau už vieningą Europą, bet geopolitika formuoja mūsų ateitį ir tenka žaisti pagal jos taisykles. Vis tik Europą vargina labai pavojinga liga – tai mums iškilusių egzistencinių grėsmių nuvertinimas. Tos grėsmės – tai milžiniška nelegali migracija iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, faktiškai istoriniai jos srautai, tarptautinis terorizmas bei negatyvi Rusijos ir Kinijos geopolitinio tilto įtaka globaliam šachmatų žaidimui ir saugumui. Sprendimas to nepastebėti rodo politinės valios trūkumą, kai Mordoro kariuomenės yra jau išrikiuotos prie mūsų sienų.

Ką turiu omenyje? Mes esame situacijoje, kai Europos Sąjungos elitas Briuselyje vis dar galvoja apie federalizmo darbotvarkę ir idėją apie Jungtinių Europos valstijų sukūrimą. Tai esminė klaida, nes Europa nėra JAV. Politinis spaudimas greitesnei federalizacijai padeda radikalioms politinėms partijoms kasmet įgyti vis daugiau įtakos Europoje. Šito dėka tapo įmanomas „Brexit“ procesas ir galima grandininė reakcija kitose ES šalyse. Pandoros skrynia jau atverta, tad niekas negali atmesti galimo „Pexit“ Lenkijoje ar „Fexit“ Prancūzijoje.

Mano nuomone, ES valdžios organai privalo atsibusti ir pradėti gyventi, remiantis pasikeitusia geopolitine situacija. Vieningos ir taikios Europos išsaugojimas vis dar yra reali galimybė, bet politinis elitas turi imti girdėti žmonių balsus. Europiečiai turi daug bendra, ir jiems svarbios tos pačios esminės vertybės. Vis tik Europos grožis ir svarba pasauliui atsiskleidžia per mūsų kultūrinius ir nacionalinius skirtumus. Kiekviena šalis – maža Lietuva ar didelė Prancūzija – nori didžiuotis savo istorija ir turi skirtingą patirtį joje. ES politinis elitas privalo tą pilnai priimti ir gerbti, kaip esminę kiekvienos šalies narės teisę. Nacionalinis identitetas yra labai svarbus daugeliui žmonių. To negalima paneigti.

Dabar esame situacijoje, kai Europos Sąjungos valdymo sistema per lėtai reaguoja į iškilusias krizes. Dauguma ekspertų pastebi, kad Europos Komisijos veikla turi daug chaotiškumo. Visa ES biurokratizacija ir milžiniškas valdymo aparatas privalo būti sumažintas, o sprendimų priėmimas, bent mažiau konfliktų sukeliančiose srityse, supaprastintas.

Lietuva taip pat nebegali likti tik stebėtoja – turime kelti diskusijas, reikšti nuomonę ir siūlyti savo poziciją, kas mūsų laukia ateityje. Politinio komforto zona Europoje baigėsi. Šiuo metu pasaulyje yra per daug tarptautinių konfliktų ir krizių. Artimieji Rytai yra per daug arti Europos, kad mus tai neveiktų.

ES vienybei tampa svarbi kiekviena valstybė ir mokėjimas įsiklausyti į kitokią nuomonę. Jau turime patirtį kas nutinka, kai viena valstybė tampa stipriai nusivylusi, o kitos 27 nevertina to rimtai. Įvyko „Brexit“, nors daugelis politikos ekspertų ir aukščiausi vadovai Briuselyje manė, kad Didžiojoje Britanijoje prasidėjęs reiškinys netaps tikrove. Dėl to visus signalus reikia vertinti rimtai ir įsiklausyti į jų vidinę situaciją.

Dabar turime krizinę situaciją su Lenkija, kai tvirtinant D. Tuską, ji liko viena prieš 27 kitas ES šalis. Ar bus lengva dabar atšildyti santykius su Varšuva? Matyt, visi suprantame, kad ne. Lenkijos izoliavimasis nuo kitų ES šalių ar net galimas „Pexit“ yra labai pavojingas Lietuvai ir Europai. Dėl to turime padaryti viską, kad Lietuva gebėtų tapti diplomatiniu tiltu Varšuvai, jeigu tik joje bus nutarta mūsų pagalba pasinaudoti.

Turime ir kuo pasidžiaugti. Europos Sąjunga kartu su NATO jau pradėjo daryti kai kuriuos svarbius veiksmus. Pavyzdžiui, saugoti jūrinę sieną, bet to nepakanka. Ilgalaikėje perspektyvoje mes privalome suprasti, kad tam, jog turėtume sėkmę su migrantais – turi atsirasti gebėjimas juos integruoti į naują aplinką, o iš jų – noras integruotis.

Mes turime turėti Europos Sąjungos lygmeniu ir kiekvienos šalies nacionaliniu lygmeniu strategiją nuosaikiam islamui remti ir palaikyti. Jeigu to nebus, Europoje ims dominuoti karingasis islamas, paremtas vahabitizmu, kuriuo remiasi tarptautinio terorizmo tinklai. Jie per religijos iškraipymą žmones įtraukia į teroristines organizacijas. Tam privalome turėti tvarius ir ilgalaikius sprendinius. Kitu atveju laukia visuomenės susvetimėjimas, skilimas į kelias dalis, vidiniai konfliktai ir teroristinių aktų gausėjimas.

Kokia bus Europa po 10 metų ir ko verti ,,Baltojoje knygoje“ surašyti scenarijai?

ES būtinas pasirengimas ateityje laukiantiems iššūkiams. Šių dienų sveikintinas pavyzdys – rinkimų rezultatai Nyderlanduose, nes nenugalėjo populizmas. Tai gera žinia, bet tai dar nėra pergalė – tai tik geras požymis, kad vis dar galimi keli ES raidos scenarijai.

Šiandien keliamas esminis klausimas: kas laukia Europos Sąjungos po 10 metų? ES ateitis tai – nuolatiniai debatai tarp federalizmo ir konfederacijos modelio. Aš manau, kad Europos Sąjunga ir jos stiprybė – tai jos narių išskirtinumas. Dėl to vienintelis tvarus sprendinys – aiškus judėjimas konfederacinio modelio linkme, išlaikant valstybių nacionalinį suverenitetą. Verta įsiklausyti į visuomenės balsus, kad nereikėtų aukoti Europos Sąjungos ir vieningos Europos.

Baltosios knygos scenarijai – tam tikra tolesnio ES kelio paieška artimiausiems 10-čiai metų. Europos Sąjungos gelbėjimui siūlomi 5 galimi scenarijai. Drįstu prognozuoti, kad realiausia bus įgyvendinti kelių scenarijų mišinį – 3, 4 ir 5-to. Siūlomi tokie scenarijai:

1 scenarijus – esamos darbotvarkės tąsa.
2 scenarijus – tik bendroji rinka.
3 scenarijus – kas norės nuveiks daugiau.
4 scenarijus – nuveikti mažiau, bet efektyviau.
5 scenarijus – kaip nuveikti daug daugiau bendromis jėgomis.

Trečias scenarijus vyksta ir dabar, nes bendrą požiūrį išreiškusios valstybės sudaro koalicijas, kurios dirba kartu (pavyzdžiui, gynybos, vidaus saugumo, mokesčių arba socialinių reikalų srityse). 4-ojo atveju ES veiktų ryžtingiau tik keliose pasirinktose srityse. 5-asis scenarijus numato, kad valstybės narės nuspręstų labiau dalytis įgaliojimais bei ištekliais ir priimti sprendimus tarpvalstybiniu mastu. Tam tikrose srityse, pavyzdžiui, ekonomikos – tas yra labai svarbu.

Kalbant apie ES tolesnės raidos scenarijus – tai jie yra pradinis variantas. Norėtųsi, kad juos vystant atsirastų geopolitikos dedamoji, nes valstybių likimus, tarptautinių organizacijų, net civilizacijų likimus nulemia geopolitika, ir ji yra tai, kas apsprendžia, kaip vyksta raida. Juk mes negalime atmesti veiksnių ir faktorių, kurie mums daro įtaką iš išorės.

Dirbant Europos Komisijos ekspertu man teko būti vienu iš tų žmonių, kurie ieškojo Europos Sąjungos globalaus vaidmens, kaip vieningo darinio pasaulyje, nes tas vaidmuo dažnu atveju būdavo chaotiškas ir silpnas. Mūsų, kaip stipraus demokratijos bastiono užduotis – atstovauti vertybes, jas ginti ir ginti tiesiogiai, o ne deklaratyviai.

Galiausiai prie vienybės prisidėtų, jei šalims būtų taikomi vienodi standartai. Lietuva – maža šalis – stengiasi laikytis fiskalinės drausmės, kad atitiktų ES kriterijus ir reikalavimus. Turim situaciją su Graikija ir kitomis valstybėmis, kurios nesilaiko taisyklių, bet į tai nereaguojama adekvačiai. Kitoms šalims tada kyla pagrįstas klausimas: ar verta laikytis įstatyminių nuostatų ir reikalavimų? O galbūt jų reikia laikytis tik tada, kai naudinga? Kokia ta ateitis galėtų būti, kad mes galėtume atremti grėsmes ir turėtume vieningą Europą, kurios norėjo R. Šumanas ir Ž. Monė?

Atsakymų kol kas neturime. Visgi tikiu, kad rasime geriausią sprendimą, inicijuosime diskusijas ir visos Europos Sąjungos šalys supras, kad išlikti galime tik būdami vieningi ir solidariai nuolat padėdami vieni kitiems.

Šaltinis: lvzs.lt

Susiję:

Žaliojo valstiečio prašymo nutarta netenkinti