Rusija reikalinga NATO, kad blokas išvis galėtų egzistuoti

Pastaraisiais metais daugelis Europos valstybių susidūrė su didžiuliais migrantų iš Artimųjų Rytų srautais, teroro aktais ir gyventojų nacionalinės struktūros pasikeitimais. Tuo tarpu NATO plečiasi toliau, o Rusija išlieka pagrindiniu bloko priešu. Kodėl?

Per gana trumpą laiką pandemija parodė, kad išsivysčiusios demokratijos nesugeba susidoroti su nauja situacija, taip pat išaiškėjo tarptautinių organizacijų, tarp jų ir NATO, nestabilumas. Tuo metu, kai Rusija ir Kinija didvyriškai kovojo su pirmąja koronaviruso banga ir suteikė medicinos pagalbą Europai, NATO nieko nepadarė, kad palaikytų savo nares. Neseniai į aljansą įstojusi Juodkalnija – puikus to pavyzdys.

Ši Balkanų šalis kreipėsi į NATO medicininės pagalbos, tačiau vietoj medicininės įrangos gavo tik transportavimo paslaugas, t. y. šios įrangos atgabenimą iš Kinijos. Ne geresnė situacija buvo ir išsivysčiusiose Europos šalyse, kurios seniai priklauso aljansui. Krizė dar nebuvo pasiekusi apogėjaus, o sąjungininkės jau ėmė elgtis plėšriai: imtos konfiskuoti medicininės prekės, uždarinėti sienos. Vokietija ir Prancūzija uždraudė eksportą į ES ir NATO šalis nares.

Tokia netikėta konfrontacija politinėje scenoje, užpildyta demagogija apie bendras vertybes ir euroatlantinį bendradarbiavimą, rodo NATO ideologijos paviršutiniškumą. Vis dėlto aljansas į savo gretas priėmė trisdešimtąją narę, nors jau buvo prasidėjusi pandemija. Kovo 27 d. Šiaurės Makedonija, kaip ir Juodkalnija, įstojo į NATO be oficialaus savo piliečių palaiminimo. Įstojimo sutartį pasirašė vyriausybės, teigdamos, kad taip reikia, nes dėl pandemijos įvesta ypatingoji padėtis.

Makedonų kariuomenėje yra 8000 karių ir 5000 rezervistų, vos 20 sraigtasparnių. Nėra jokio laivyno. Šiaurės Makedonijos gynybos biudžetas sudaro 140 mln. eurų. Taigi, Skopjė niekaip nestiprina NATO gynybos.

NATO požiūriu, Šiaurės Makedonija yra tik pėstininkas papildomam spaudimui, daromam Serbijai ir, atitinkamai, Rusijai, nes Serbijos kontrolė apriboja Rusijos įtaką Balkanuose. Skopjei įstojimas į NATO atvėrė naujas galimybes vietos politiniam elitui ir tapo priemone reguliuoti vidines albanų mažumos problemas. Albanų ideologa siekia sukurti Didžiąją Albaniją, kuri pagrobtų beveik pusę Šiaurės Makedonijos teritorijos.

Kadangi Šiaurės Makedonija ir Albanija yra NATO narės, tai turėtų nuimti įtampą dėl teritorinių pretenzijų. Tačiau narystė aljanse Skopjei kažin ar padės susidoroti su Tiranos apetitu. Ilgai trunkanti narystė NATO Graikijai ir Turkijai netrukdo nuolat peštis, o turkams vis pažeisti graikų oro erdvę, rengti provokacijas Egėjo jūroje. Migracijos krizė šią įtampą perkėlė į naują lygmenį.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) sukėlė audrą, kai pareiškė, kad Europos šalys nebegali pasitikėti Amerika, kad būtų apgintos NATO sąjungininkės. „Dabar mes stebime NATO smegenų mirtį“, - sakė jis interviu dienraščiui „The Economist“. E. Makrono teigimu, Europa yra ant skardžio pakraščio ir privalo pradėti į save žvelgti kaip į geopolitinę jėgą, priešingu atveju, ji „daugiau nekontroliuos savo likimo“.

Nepaisant kritikos, E. Makronas neatsisakė savo žodžių. Jo poziciją galima būtų sutrumpintai išreikšti taip: „Tikrasis Europos priešas – ne Rusija ir ne Kinija, o terorizmas.“

Naujoji geopolitinė pozicija NATO narę Turkiją suartino su Rusija: pradėti pirkti raketų kompleksai, atidarytas dujotekis. Tai sukėlė JAV pasipiktinimą.

Turkija yra viena svarbiausių NATO narių, kurios armija yra antra pagal galingumą po JAV. Todėl jos noras glaudžiau bendradarbiauti su Rusija, Iranu ir Kinija aljanse kelia nestabilumą. Nors Turkija nesiruošia išeiti iš aljanso, jos pozicija stipriai mažina NATO įtaką Artimuosiuose Rytuose ir Kaukaze.

Prancūzijos prezidento poziciją palaiko Nyderlandai ir Liuksemburgas. Egzistuoja ir kita šalių grupė NATO viduje: tai Jungtinė Karalystė, Kanada, Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija, Čekija. Šios šalys į Rusiją žiūri kaip į grėsmę Europai.

Su tuo nesutinka Kroatija, Vengrija, Graikija, Liuksemburgas, Portugalija ir Italija, kurioms naudingos Kinijos investicijos. Šios šalys mano, kad Kinijos projektas, vienysiantis pasaulį, yra puiki galimybė ekonominiam vystymuisi ir išėjimui iš nekokios padėties, kurioje jos atsidūrė dėl ES partnerių.

Serbija bei Bosnija ir Hercegovina liko vienintelės Balkanų šalys, kurios nepriklauso NATO. Bosnija dėl sudėtingos struktūros kažin ar taps aljanso nare.

Jei į Rusiją NATO nebežvelgs kaip į pagrindinę priešininkę, aljansui egzistuoti nebėra prasmės. Visa kita – tik bandymas sukurti iliuziją, kad NATO keičia savo požiūrį.

Šaltinis: agoravox.fr