Šachmatų dėlionės ES pasienyje

Visai neseniai Gruzijos ministras pirmininkas Bidzina Ivanišvilis pareiškė, kad lapkričio 24-ąją, po prezidento inauguracijos, jis pasitrauks iš premjero posto, bet toliau aktyviai dalyvaus politinėje veikloje. Dabartinį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį jis pavadino „politiniu lavonu“. Duodamas interviu naujienų agentūrai France Presse, jis pabrėžė, kad Saakašvilis daugiau niekada negali tikėtis politinės karjeros Gruzijoje ir kad jis bus apklausiamas dėl veikų, kurias atliko būdamas prezidentu. Ar Gruzijos prezidentui bus iškelta apkalta, premjeras nepasakė, tik paminėjo, jog Saakašviliui gali tekti atsakyti prieš teismą, kai pasibaigs jo kadencija. Po to, kai rugsėjo mėnesį Michailas Saakašvilis JTO Generalinėje asamblėjoje pasakė ugningą kalbą apie imperinius Rusijos siekius, teigdamas, kad „Rytų Europos šalys, siekiančios prisijungti prie vieningos laisvų ir demokratinių tautų europinės šeimos, nuolat patiria spaudimą ir grasinimus: Armėnija įsprausta į kampą, Moldova patiria blokadą, Ukraina – puolama, Azerbaidžanas susiduria su ypatingu spaudimu, o Gruzija – okupuota“, rusų diplomatai demonstratyviai išėjo iš salės, o Rusijos atstovas JTO V. Čiurkinas Saakašvilio kalbą pavadino rusofobiškų kliedesių rinkiniu bei išreiškė nuomonę, kad Gruzijos prezidento psichikos būklę turėtų įvertinti profesionalai. Įdomu, ar būtent šias rekomendacijas ir išgirdo Gruzijos premjeras?

Spalio 17 dieną per pirmąjį Gruzijos televizijos kanalą buvo transliuojami pirmieji pretendentų į prezidento postą debatai. Juose dalyvavo partijos „Vieningas nacionalinis judėjimas“ atstovas Davidas Bakradzė, valdančiosios koalicijos „Gruzijos svajonė“ atstovas Georgijus Margvelašvilis, krikščionių demokratų lyderis Georgijus Targamadzė ir buvęs Centrinio rinkimų komiteto pirmininkas Zurabas Charatišvilis. Iš viso į prezidento postą pretenduoti žada 23 kandidatai, tačiau pergalė žadama vienam iš stipriausiųjų penketuko.

Prie minėtųjų keturių reikia pridėti vieną realiausių pretendenčių į Gruzijos prezidento postą – 2003 ir 2007 metais prezidento pareigas ėjusią (pirmą kartą – po Ševardnadzės atsistatydinimo, antrą kartą – po Saakašvilio atsistatydinimo), Parlamento pirmininke buvusią ir tapusią pirmąja Gruzijos moterimi, užėmusia tokį aukštą postą, Nino Burdžanadzę. Ją į prezidento postą iškėlė partija „Demokratinis judėjimas - vieninga Gruzija“. Ji vienintelė iš visų kandidatų atsisakė dalyvauti televizijos debatuose, pareikšdama, kad tai nerimta, ir vienintelė išsiskiria savo politine pozicija. Nino Burdžanadzė sako: „Aš esu įsitikinusi, kad Rusijos ir Gruzijos santykius galima pakreipti normalia linkme. Tai įmanoma padaryti elementariai klasifikuojant problemas, kurios egzistuoja, ir ieškant tų bendrų interesų susilietimo taškų, kurie, nepaisant problemų, egzistuoja. O visų pirma – tai taika Kaukaze.“

„Geležine Nino“ vadinama politikė tikisi pergalės, nors jos priešininkai labai stiprūs, ypač – premjero kandidatas Margvelašvilis. Gruzijos ministras pirmininkas Ivanišvilis yra įsitikinęs, kad spalio 27 dieną vysiančiuose prezidento rinkimuose jau pirmajame ture pergalę pasieks Georgijus Margvelašvilis. Tačiau keisčiausia, kad premjeras išreiškė kaprizingo vaiko įnorį – jei Margvelašvilis surinks mažiau kaip 50 procentų balsų, tai iš antro turo pasitrauks, nes bus gėdinga toliau dalyvauti. Tačiau rinkimų išvakarėse už spaudimą ir tiesioginį agitavimą oponentai Ivanišvilį ketina paduoti į teismą. Ką gi žada premjero kandidatas į prezidentus? Pagrindinis jo siekis – racionalus dialogas su Rusija. Tačiau klausiamas dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų, Margvelašvilis sako: „Tai, kad vienoje iš sąjunginių respublikų susikuria trys nepriklausomos valstybės, yra anomalija, ir ji nėra pripažįstama pasaulinės bendruomenės. Mes atkakliai tęsime nepripažinimo politiką.“ Įvairiuose spaudos apžvalginiuose straipsniuose patrono Ivanišvilio statytiniu atvirai vadinamas Margvelašvilis prilyginamas plastilinui, iš kurio buvęs premjeras lipdys, ką panorėjęs.

Skaudžius valstybės klausimus sprendžia ir Ukraina. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis iškėlė ultimatumą Ukrainai. Antradienį, viešėdamas Kijeve, jis pareiškė, kad Ukraina turi mažiau kaip mėnesį, kad apsispręstų dėl Julijos Tymošenko. Jei Ukraina lapkričio pabaigoje nori pasirašyti susitarimą su Europos Sąjunga dėl asociacijos, ji turi įvykdyti visas sąlygas. Sikorskis sakė, kad Ukraina nebeturi laiko blefuoti: „Blefavimo laikas pasibaigė abiem pusėms. Dabar laikas veikti.“ Jis pasakė, kad lapkričio 18 dieną, kai vyks ES užsienio reikalų ministrų susirinkimas, bus ir sprendimo dėl Ukrainos galutinė data. Tuo tarpu tame pačiame susitikime su Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovičiumi dalyvavęs Švedijos užsienio reikalų ministras Karlas Bildtas pareiškė: „Nenoriu aptarinėti jokių galimų planų. Aš daugiau nenoriu girdėti apie planus, noriu matyti rezultatus.“ Abu ministrai išreiškė susirūpinimą, kad Ukraina iki šiol neįgyvendino visų jai keliamų reikalavimų, kad Vilniuje lapkričio 28 ir 29 dienomis numatytame Rytų partnerystės Viršūnių susitikime būtų pasirašytas susitarimo dokumentas.

Rytų partnerystės iniciatyva apima ES santykius su šešiomis Rytų partnerėmis: Baltarusija, Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanu, ja siekiama stiprinti dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą su šiomis šalimis, remti jose vykdomas reformas ir priartinti jas prie Europos Sąjungos. Kaip tik apie šias valstybes ir kalbėjo Michailas Saakašvilis, įvardindamas Rusiją kaip agresorių jų atžvilgiu. Lietuvai pirmininkaujant ES kaip tik ir bus sprendžiamas Rytų šalių bendradarbiavimo ir įtraukimo į ES zoną klausimas. Prezidentei Daliai Grybauskaitei didžiulis malonumas vadovauti šiam susitikimui drauge su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Hermanu van Rompuy bei Europos Komisijos pirmininku José Manueliu Barroso, su kuriais susitikti ji išvyko spalio 23 d. į Briuselį ir ten ketina EVT posėdyje pristatyti pasiruošimą Vilniaus viršūnių susitikimui. O štai užsienio reikalų viceministras Rolandas Kriščiūnas pažymėjo, kad Lietuvos ir Ukrainos dvišalių prekybinių ir ekonominių santykių plėtrai ir Ukrainos ekonominių ryšių su visomis ES šalimis gerinimui teigiamos įtakos turės Ukrainos ir ES Asociacijos susitarimo įsigaliojimas, kuris bus pasirašytas Lietuvoje, jei Ukraina įgyvendins praėjusių metų gruodį ES Užsienio reikalų tarybos suformuluotus reikalavimus.

Ukrainoje šiuo metu tiesiog valandomis keičiasi situacija, nes mėginama išspręsti „neįmanomą misiją“. Viktoras Janukovičius net negali prileisti tokios galimybės, kad Tymošenko grįžtų į politiką. Tačiau jam reikia įgyvendinti Briuselio reikalavimus, jei nori pozityvaus sprendimo Vilniaus Viršūnių susitikime. Ukrainos parlamentas turi priimti sprendimą dėl įstatymo pakeitimo, kuriuo numatoma galimybė kaliniams gydytis užsienyje. Ir Tymošenko atstovai, ir ES lyderiai norėtų matyti kalinę perkeltą į Vokietijos gydymo įstaigą. Dabar parlamentas turi apsispręsti, kokios bus priimtos įstatymo pataisos dėl kalinių laisvės suvaržymo. Viktoras Janukovičius neprileidžia nė menkiausios galimybės, kad Tymošenko išvengtų atsakomybės už sandorius su Rusija dėl dujų. Todėl viskas turi būti parengta taip, kad: a) Tymošenko niekur neišeitų iš klinikos ir po reabilitacijos būtinai grįžtų į įkalinimo vietą; b) kad ji Vokietijoje būtų prižiūrima vietos teisėsaugos, kuri turi įsipareigoti neleisti ekspremjerei palikti klinikų teritorijos ir neleisti užsiimti politine veikla bei garantuotų jos grąžinimą Ukrainai; c) turi būti numatyta galimybė nutraukti gydymą, jei Tymošenko nesilaikys prisiimtų įsipareigojimų. Taip pat svarstoma dėl teisės aktų pakeitimo, kuriuose būtų numatyta galimybė kaltinamąjį teisti už akių. To reikia tam atvejui, jei Tymošenko į Ukrainą negrįžtų.

Jeigu Janukovičius leis, kad būtų padaryta „pertrauka“ ir Tymošenko bus perkelta į Vokietijos gydymo įstaigą, ES partnerystės istorijoje gali įvykti permainų. Jei Gruzijos premjeras tesės savo grasinimus, Michailas Saakašvilis gali tapti Tymošenko „likimo draugu“. Įdomu, kokia tada bus ES ir NATO reakcija ir kuo bus grasinama Gruzijai?