Sąjūdžio žmonės: galimybių brėžiniai, realybės skivytai

„Turime atgauti žmogiškąjį ir kartu nacionalinį orumą, nusikratyti vergo žymių – melo, pataikavimo, pažiūrų mainymo, žiaurumo, atžarumo už save „menkesniems“ ir nesavarankiško galvojimo. Jei maža tauta neišugdys kiekvieno žmogaus savarankiško mąstymo ir atsparumo (tiek kultūrinio, tiek politinio), tokiai tautai labai lengva pražūti, nepaisant visokių deklaracijų.“

                                                                          Meilė Lukšienė



Pakaktų vien tik Lietuvos atkuriamojo sąjūdžio asmenybių pristatymo, kad išeitų nemenkas istorinis veikalas, kuriame figūruotų ne pareigos, postai, o nuveikti darbai, vienaip ar kitaip formavę ir nepriklausomos Lietuvos minties raidą, padėję pamatus valstybingumui bei įvairioms fundamentinėms sritims, kuriose turėjo užgimti nauja naujos generacijos sąmonė. Tačiau nesklandumai kaip dabar madinga sakyti perkraunant valstybę prasidėjo gana anksti, prabėgus vos metams ar dviems po nepriklausomybės paskelbimo. Kai kurie dalykai iki šių dienų kelia siaubą, pvz. daugiau kaip 30 metų neišaiškintos Romualdo Ozolo sūnaus žūties 1991-aisiais aplinkybės, o kai kurie – gilų liūdesį, pvz., užsienio ekspertų geriausiu švietimo pertvarkos dokumentu Vidurio Europoje pripažintos Meilės Lukšienės „Lietuvos švietimo koncepcijos“ atmetimas Seime 1992-aisiais. Be atvangos nuošalėn buvo stumiamos kertinės figūros, kurių dauguma – filosofai, mokslininkai, menininkai. Ypač skaudus ir atskiros nuomonės reikalingas Justino Marcinkevičiaus atvejis: „Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose?“ Kas gi jį apgynė, palaikė? Valentinas Sventickas, Viktorija Daujotytė. Prasidėjusios pamazgų ant autoritetų pylimo akcijos galutinai išklibino visus šviesos ir tiesos bei vienybės pamatus, tad mūsų dienomis stebint kai kuriuos personožus, giedančius šiuos himno žodžius, apima tik pasidygėjimo jausmas. Šiandieną nesileisiu į diskusijas, dėl kokios priežasties taip kruopščiai ir nuosekliai menkinti, šmeižti, marginalizuoti Sąjūdį, vadinasi, ir Lietuvą kūrę žmonės. Bet, regis, jau kiekvienam blaiviai mąstančiam aišku, kad dėl vienos pavardės, dėl vieno asmens įnorių, kerštingumo, svaiginimosi asmenybės kultu. Iš Justino Marcinkevičiaus dienoraštinės esė „Taburetė virš galvos“: „Pabaigsiu, nuo ko pradėjau – atmintina „Kranto“ laida (1991 06 06). Po kelių metų vienas iš trijų jos dalyvių mano bičiuliui B.G. prisipažino, kad ją, tą laidą, inspiravęs V.L.  Tiesą sakant, aš jau seniai taip galvojau. Pasidarė dar liūdniau.“ (atkreipkime dėmesį - 1991-ieji!)

Dar ne taip seniai, kol pro mūsų sienas nebuvo prasibrovęs vadinamasis eidžizmas (kurį lyg ir turėtume vadinti amžizmu, tačiau amžius lietuviams anaiptol nereiškia ko negatyvaus), žinojome, kad gerą patarimą, paremtą patirtimi ir išmintimi, visada gali duoti stabilus, šilto ir šalto matęs, žinių sukaupęs žmogus. Tad tiek M. Lukšienės, tiek J. Marcinkevičiaus, tiek Bronislovo Genzelio ar kitų kiek vyresnių už tuomečius jaunuolius, degusius greitų permainų troškimu, mintys bei diplomatija buvo aukso vertės. Tiesa, karštakošiškumu ar kvailais išsišokimais nebūtų įmanoma apkaltinti ir tada dar visai jaunučių Sąjūdį savo logika bei stabilumu praturtinusių fiziko Zigmo Vaišvilos, filosofo Arvydo Juozaičio ar ekonomisto Alvydo Medalinsko. Jie buvo geri vaikai, kurie tėvus lanko, o mokytojus gerbia. Kita vertus, ir pati visuomenė, klausydama bei skaitydama Sąjūdžio pirmeivių tekstų, pretendavusių jai tapti kelrodžiais, buvo visiškai laisva (koks žiaurus paradoksas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos!) pasirinkti kryptį bei mąstytoją, išreikšti savo pasitikėjimą jais ar atmesti. Paaiškėjo, kad ta visuomenė nėra tokia nustekenta ir nususinta, o jos visapusišką išsilavinimą ir kultūros suvokimą patvirtino diametraliai skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, turėję ką pasakyti tribūnoje, gebėję kurti strategijas ir taktikas, grindžiamas ne populizmu, ne biurokratinėmis retorikos klišėmis, ne aptakiais politkorektiškais vieno kurpaliaus konvejeriniais pliurpsėjimais. Galiausiai, ta visuomenė kuo puikiausiai suprato ir Ezopo kalbą, ir į elitizmą linkusius kai kurių Sąjūdžio branduolio narių opusus, ir specifinių žinių reikalavusias sričių programas. Nebuvo nė vieno, sakiusio – nusileiskite iki žemiausio lygio, kalbėkite visiškai neišsilavinusių kalba, pateikite daugiau pramoginio turinio. Nuo ekskavatorininko Kazimiero Uokos iki pakelių griovius šienavusio Algirdo Patracko, nuo gamtosaugininko Sauliaus Griciaus iki kunigo Vaclovo Aliulio, nuo politkalinio Vidmanto Povilionio iki metaekonomisto Antano Buračo – kiekvienas Sąjūdžio žmogus turėjo ką pasakyti ne tuščiai, ne banaliai, bet prasmingai, kompetentingai, įžvalgiai bei perspektyviai.

Žinia, šiame kontekste išryškėjo gana esminis Vilniaus ir Kauno sąjūdininkų požiūris, tad ir vaidmuo. Daugiau vadinamai nomenklatūrai, valdininkijai ir susireikšminusiems postams pataikavę intelektualinės krypties atstovai Vilniuje buvo atsargesni, aptakesni, mažiau ryžtingi. Technokratų, disidentų bei etnologų Kauno sąjūdininkų branduolys, gana greitai atmetęs kultūrinio gyvenimo elitą – „to meto visuomenės sąmonės popsą“ (AP), nepaisant įvairių primetamų istorinių datų, susibūręs anksčiau už birželio 3-iosios sostinės pirmeivius, buvo nuoseklus visiškos Lietuvos nepriklausomybės siekio šalininka, išsiskyręs drąsiais, racionaliais, kietais pareiškimais bei veikla: „Kaune buvo sugebėta atsiriboti nuo vidinių prieštaravimų persmelktos ar neleistinai atsargios rėmimo grupės sukūrimo. Joje liko tik tie, kuriems buvo savaime suprantama, jog pagrindinis tikslas – Lietuvos nepriklausomybė.“ (K. Bartkevičius, R. Bulota „Sąjūdžio susikūrimas Kaune“)

Nederėtų tarp šių grupių statyti svarstyklių. Abi buvo nepaprastai reikšmingos ir reikalingos, abi sudarė nedalomą In ir Jan pusiausvyros ratą, ištempusį Lietuvos vežimą į Kovo 11-ąją. Tačiau su sąlyga, kad mums turi būti svarbūs visi, kiekvienas darbininkas, savu indėliu prisidėjęs prie galingo dvasinio darbo. Bet visą laiką tarsi tyčia kuris nors tai patraukiamas nuo aktyvios veiklos, tai pražudomi jo artimiausieji žmonės, tai įvyksta šmeižtų kampanija, tai mirtinai nukrenta paslydęs ant laiptų... Pakaktų prisiminti Algirdo Patacko sumaišymą su purvais ar į visišką marginalų būrį įtrauktą Zigmą Vaišvilą, nukanalizuotą Arvydą Juozaitį ar radikalu bei tarnaujančiu Rusijai paskelbtą Rolandą Paulauską. Ramybėje palikti tik laiku mirę ar pritilę, atsitraukę, atitolę bei įsipatoginę ir radę „bendrą kalbą“ su kulto bendradarbiais. Dar iš Marcinkevičiaus: „Mums atrodo, kad atsumdami, pasmerkdami tampame didesni, šventesni: juk jeigu aš kaltinu, jeigu aš ką nors atstumiu, vadinasi, aš pats nekaltas, vadinasi, aš stipresnis, teisesnis, talentingesnis už tą, ką atsumiu. Koks puikus metas melui, šmeižtui, prasimanymams, kerštui ir sąskaitų suvedinėjimams, kokios geros sąlygos amoraliai dvasiai tarpti ir klestėti.“ (vis tie patys 1991-ieji)

Šiandieną, prabėgus 35-eriems metams nuo dvasinio sukilimo pradžios ir taikia revoliucija įgyvendinto nepriklausomybės atgavimo, regime labai panašią situaciją, kuri tuos įvykius brandino. Valdžia visiškai atsiskyrė nuo tautos, kadais sovietinę gerokai pralenkė savuoju cinizmu, chamizmu, prievarta. Nacionaliniai bei suverenumo klausimai, dėl kurių ir steigėsi Sąjūdis, išbraukti bemaž iš visų gyvenimo sričių, anuometes krašto ekologijos problemas, tapusias kertiniu akmeniu naujos valstybės kūrime, pakeitė amorfinės ir vietos ūkį griaunančios kosmopolitinės klimato kaitos programos, nuleistos iš aukščiau, neatitinkančios nacionalinių interesų bei aktualijų; centrinės Konstitucijos ašys paguldytos ant menčių – nei kalba, nei šeima, nei religija, nei dorovė nebeatitinka globalistinės politikos siekių. Visuomenė suskaldyta į tiek šipulių, kad apie jokią vienybę – o tai ir yra svarbiausias KGB‘istinis metodas, visus nepriklausomybės metus aktyviai taikytas įvairių partijų, bet ypač vienos – negalime ir pagalvoti. Žemės referendumas, Garliavos byla, šimtai atidarytų komunistine ideologija apie lygybę ir brolybę kvepiančių Overtono langų, galiausiai galimybių pasai pavertė šią valstybę nykštukine, su degradacijon nepaprastu greičiu besiritančia demografija, rodančia tik vieną šauktuką – atgimimas neįmanomas. Dabar jau ne dvasinis, o tiesiog fizinis.

Tad ar yra įmanomas dar vienas Sąjūdis? Ar verta šį smėliu baigiamą užpustyti Karvaičių kaimą gelbėti nuo pražūties? Romualdas Ozolas, su kuriuo man teko garbė bendrauti, net paskutiniaisiais savo gyvenimo metais vis dar turėjo vilties ir važiavo į Kauną, į tą paskutinįjį fortą, prisidėti prie piliečių sambūrio, pasiryžusio paskutiniajai kovai. Tačiau iš tiesų, jei atkreipsime dėmesį į tą lemtingą 1991-ųjų metų slenkstį, kai pradėtas naikinti pirmiausia Sąjūdžio, o paskui ir kitas aktyviosios visuomenės dalies branduolys, pamatysime, kad dauguma darbų – tik to galingo 1988-ųjų sprogimo aidas, inercija. Tik saviapgaulė ir iliuzija Dar iš 1991-ųjų Marcinkevičiaus: „Vienas pažįstamas į klausimą, kaip čia išėjo, kad mes taip susiskaldėm, įsikirtom vieni kitiems į atlapus ir į širdis, atsakė populiarios Zauerveino giesmės eilute pabrėždamas žodį „lietuviais“: „Lietuviais esame mes gimę...“ – kitaip, girdi, ir negalėjo būti, nes, mat, lietuviai esame...“

Tiesa, dera minėti, jog visgi Lietuvoje šiuo metu labai aiškiai formuojasi dvi grupės, kaip anuomečio Sąjudžio Vilniaus ir Kauno sparnai. Tik jos jau visiškai kitokios, nes ir sąmonė, ir siekiai, ir tikslai diametraliai priešingi. Sąlyginai vieną pavadinę Vilniaus grupe (nes didžioji dauguma jos žmonių ir gyvena Vilniuje), pamatysime ne tik visišką pasitikėjimą valdžia, oficialiuoju politikos, mokslo, ideologijos diskursu, bet ir beatodairišką pasipiktinimą kitaminčiais, komjaunuolišką užsidegimą skųsti bei naikinti, išvalyti šalį nuo neatitinkančių vienos partinės linijos, vienos pasaulinės tiesos. Kitą sąlygiškai pavadinę Kauno grupe, rasime visą Lietuvą, kurioje dar gyvena kritinį mąstymą atstovaujantys piliečiai, atkakliai nepasiduodantys oficiozui, abejojantys bet kokia propaganda ir reklama, drįstantys savarankiškai spręsti savo išsilavinimo, sveikatos, tikėjimo, šeimų kūrimo ir vaikų ugdymo klausimus. Ir jeigu dabar paklaustume apie šias dvi Lietuvas anuomečių sąjūdiečių, pamatytume, kad savąją tautą, tą jos nepaklusniųjų, kitaip tariant – laisvųjų, dalį palaikytų būtent tie, kurie nepriklauso V.L., užsakiusio Marcinkevičių naikinusią TV laidą, diktatūros aljansui, konformistinių intelektualų būreliams, vienalyčių santuokų palaikytojams, vadinantiems save konservatoriais ir krikščionimis.

Ir vis tik, kalbėdama apie praeito amžiaus devintojo dešimtmečio Sąjūdį ir jo asmenybes, privalau išskirti vieną žmogų, niekada neišsižadėjusį svarbiausių jo paties įvardytų valstybę laikančių banginių – Doros, Proto ir Dvasios. Tai Romualdas Ozolas. Laikyčiau jį lietuvių Mahatma Gandžiu ar net dar daugiau, nes jo mąstymas ir matymas peršoko mus visus, peršoko ateinančią kartą, parodė, kokiu vieninteliu galimu keliu eidami turėjome kurti savo valstybę. Tačiau net ir perspėti, net ir žinodami savo amžinąją praradimų, negebėjimo absorbuoti kitas tautas, lengvo pasidavimo išoriniams veiksniams istoriją, net puikiai suvokdami, Ozolo raginimą savo santykius su Europa reguliuoti remiantis etnoso ir tiesos svarbos principais bei išdrįsimą duoti stiprų impulsą visos Europos atgimimui per baltiškosios kultūros doros ir moralės vartus, net išgirdę, kad mums reikia pagaliau baigti priimti krikščionybę, kuri tik sustiprintų mūsų europinės minties galimybes, mes viską nuleidome kanalizacijos vamzdžiais. Mes nesukūrėme etnocentrizmu grįstos Antrosios Lietuvos Respublikos, kurioje senoji, unikali, baltiškosios doros kultūra atspindėtų ir giliąsias krikščioniškas vertybes. Mūsų valstybėje taip ir neįvyko tikrasis, esminis, visuotinis atgimimas. Vienybė taip ir liko tik vizija, o istorinė atmintis, tautinis autentiškumas ir prigimtinės vertybės netapo kultūriniais uždaviniais, galėjusiais padėti rastis savarankiškai, savitai ir svarbiausia – stipriai bei išorės destrukciniam poveikiui atspariai naujos Lietuvos kultūrai, tikrai politinei tautai. Ar ne apie tai kalbėjo ir mano preambulėje cituota Meilė Lukšienė?

Baigdama tenoriu pridurti, jog šiandieną svarbiausiu uždaviniu turėtume laikyti Romualdo Ozolo atskirą dienoraščių išleidimą, kurie kruopščiai, blaiviai ir maksimaliai objektyviai lietuvių tautai atskleistų Sąjūdžio istoriją. O post scriptume tegaliu pasakyti – kas benutiktų Lietuvai, kaip greitai ji beištirptų globaliame vėl komunistinę ideologiją propaguojančiame leftistinės diktatūros pasaulyje, guoskimės, kad joje gimė paskutinieji iškilios minties, bekompromisės laikysenos, dvasinės laisvės ir tikro tikėjimo piliečiai, palikę ne tik lietuviams neįkainojamus veikalus, nubrėžę tikrumo, žmogiškumo kryptis, kurių negali įveikti joks šėtoniškas gaivalas, net jei sugriaus mūsų pilis ir polius. Ir šios asmenybės neabejotinai yra amžinojo dvasinio sąjūdžio šviesuliai.