2024 m. lapkričio 24 d.

 

Šalčininkų rajono kultūros paveldo problemos

3
Paskelbta: 2012-11-27 00:09 Autorius: Algimantas Gražulis

Tai autoriaus - Valstybinės kultūros paveldo komisijos darbuotojo - atnaujinta ir papildyta publikacija. Anksčiau skelbėme dalis apie Širvintų ir Vilniaus rajonus. 

Šalčininkų rajono teritrorijoje yra 286 į Kultūros vertybių registrą įrašytos vertybės. Itin daug pilkapynų (Registre yra ne mažiau kaip 23), piliakalnių (Kultūros vertybių registre yra Bėčionių; Eišiškių, vad. Gornostajiškių piliaviete; Kiaulėkų; Paūdronių, vad. Pilies kalnu; Kurmelionių, vad. Pilale; Piliakalnis (dar - Tetervinų), vad. Plikuoju kalnu; Turgelių; Valakavičių, vad. Piliakalniu, Vilkiškių, be to, neregistruoti - Sangėliškių ir kt.) ir senovės gyvenviečių bei nykstančio dvarų paveldo (senųjų kaimo gyvenviečių ir dvarų sodybų). 2010 metų vasarą, įvertinus kultūros paveldo būklę, buvo nustatyta, kad Šalčininkų rajono savivaldybėje paveldosaugos problemų itin daug. Apie Eišiškių miestelio urbanistinį kompleksą jau rašyta pirmoje straipsnio dalyje. Dabar įvardysime kai kurias itin opias Valstybės saugomos Jašiūnų dvaro sodybos bei centrinių rūmų, Šalčininkų dvaro sodybos ir rūmų interjerų, Gornostajiškių dvaro sodybos (vadinamos Senadvariu), Eišiškių-Gornostajiškių piliavietės, Vilkiškių dvaro sodybos, Merkinės (šaltiniuose dar minimas Aukštupio Merkinės) dvaro (Paulavos, nes nuo 1767 metų savininkas buvo Povilas Ksaveras Bžostovskis) sodybos liekanų apsaugos problemas.

Besižvalgant po dvi pastarąsias dvarų sodybas apimdavo gilus liūdesys – nuolat matydavome apleistas kadaise didelio ir garsaus Radvilas, Sluškas, Potockius, Duninus, Sanguškas, Korsakus, Vagnerius menančio Merkinės (Paulavos) dvaro liekanas (žr. Kultūros vertybių registre oficinos, arklidžių, ledainės, koplytėlės ir kt. 2011-09-30 ir 2011-07-27 nuotraukas). Kaskart atvykus belikdavo tik stebėti ir stebėtis, kaip didingų Merkinės dvaro rūmų griuvėsiai nyksta akyse, o per nepriklausomybės laikotarpį juose suveši ne tik krūmai, bet ir išsikeroja išnašūs medžiai. Tačiau šie, 2012 metai, įžiebė vilties kibirkštį: sodybos centrinės dalies vaizdas iš esmės pakito, kai nuo pastatų sienų liekanų bei iš jų vidaus pašalinus medžius, krūmus, didumą šabakštynų, išryškėjo kadaise didingų rūmų bei kitų pastatų liekanų siluetai, kai tvarkant centrinio parterio dalį čia buvo nutiesti takai, nušienauta aplinka ir t. t. Tai tik gerų darbų pradžia, nes siekiant išsaugoti šios didingos sodybos centrinės dalies liekanas, reikės ne tik jas konservuoti ir restauruoti, bet ir tvarkyti bei atkurti parką, ūkinę dalį, atlikti begalę kitų sunkių darbų. Juk ir dabar kitapus kelio tolumoje stūkso vieniša, vandalų jau išniekinta, tačiau vis dar dvasingumą ir viltį apylinkėse skleidžianti koplytėlė (tvarkytina). Čia pat, greta dvarą į dvi dalis dalijančio kelio, tarp žaliuojančios augmenijos, tarp vešlių lapuočių, kyšo mūrinių dvaro vartų stulpų smailės.

Iki šiol šio vertingo dvarų paveldo būklė bylojo apie Respublikos nepagarbą buvusiai Respublikai. Juk Merkinės dvaras dar vadinamas „Paulavos Respublika“. Šį dvarą ypač išgarsino Povilas Ksaveras Bžostovskis („Lietuvos dvarai“ II tomas, 234-235 psl.; leidykla Algimantas, Vilnius, 2009 m.) - neeilinė asmenybė, kunigas, Lenkijos-Lietuvos valstybės veikėjas: kilęs nuo Vitebsko (1739-1827), 1758-1762 studijavo teologiją Romoje, po to paskirtas LDK didžiuoju raštininku, o vėliau LDK referendoriumi. Jis Merkinės dvarą nusipirko 1767 metais iš Naugarduko stalininko Ipolito Korsako ir savaip pertvarkė, pavadino savo vardu. Įkūrė valstiečių savivaldos bendruomenę su dviejų rūmų parlamentu. Bendruomenė pasiskelbė Paulavos Respublika su savo Konstitucija, pinigais, herbu, iždu, milicija. Tuo metu dvare būta ir gynybinių pylimų su patrankomis. P. K. Bžostovskis, Respublikos prezidentas, rūpinosi savo pavaldinių švietimu: įsteigė mokyklą, leido knygas, pasirūpino, kad respublika turėtų savo gydytoją. Dvaro pajamos nuo 1769 iki 1784 metų padidėjo dvigubai. Apie ją palankiai atsiliepė Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas Poniatovskis. Paulavos Respubliką pripažino tuometinis Seimas. Ji gyvavo apie 25 metus. 1794 metais Bžostovskis emigravo į iškeistą su Federiku Mošinskiu valdą (dvarą?) prie Drezdeno, 1798-iais sugrįžo ir iki 1825 metų klebonavo Turgeliuose (nuoroda į Europos paveldo dienų renginyje, 2011-09-25 Šalčininkuose, Vagnerių dvaro rūmuose autoriaus skaitytą pranešimą). Beje, šį dvarą jau vėliau ilgokai nuomavosi ir tvarkingai valdė bei su šeima ūkininkavo taip pat bajoras Jonas Ruseckas, itin žymaus lietuvių tapytojo Kanuto Rusecko tėvas.

Vilkiškių (Merkio) dvaro mūrinis tvartas ir medinis svirnas niokojami, be stogų. Matyt, norėta pakeisti tvarto stogo dangą, tačiau energijos ir ryžto užteko tik stogui išardyti. Dabar jau ne vienerius metus styro tik plikos gegnės, o ir tos jau plėšiamos ir draskomos. 

Jašiūnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar 1402 metais. Beje, XV–XVIII a., iki 1811 metų, jis priklausė Radviloms. Dvaro sodyba buvo XIX a. mokslo ir kultūros šviesuomenės bei įžymybių būrimosi vieta, to meto kultūros židinys. Jašiūnų valda nuo XIV a. priklausė Radviloms. Nuo 1811 metų - Balinskiams. XIX a. gyveno istorikas Mykolas Balinskis, jo uošvio brolis Vilniaus Universiteto rektorius, profesorius, astronomas, matematikas Jonas Sniadeckis (1756-1830). Dvare lankydavosi romantiškos meilės įkaitas lenkų poetas Julijus Slovackis (1809-1849), vienu metu čia užsukdavo ir Adomas J. Mickevičius (dėl pastarojo fakto yra skirtingų nuomonių). Iki šių laikų išlikusius pastatus pastatė Mykolas Balinskis. Vilniaus Universiteto profesorius, matematikas Jonas Sniadeckis Jašiūnų dvare turėjo įspūdingą kelių tūkstančių tomų biblioteką. J. Sniadeckis, I. Balinskis, M. Balinskis ir jo žmona, K. Balinskis ir jo žmona, J. Balinskis ir jo žmona palaidoti Jašiūnuose, dvaro kapinėse, kurios yra saugomos ir prižiūrimos. J. Sniadeckio vardu Jašiūnuose pavadinta gatvė. Paskutinis palikuonis gyvena Kanadoje – Hubert Soltanem (jo motina Anna Balinska – Mykolo Balinskio proanūkė; žr. Jašiūnų dvaras – Dosjė, Bendras dvaro sodybos aprašas, pagrindiniai duomenys, 3 d. 2 psl. (užpildyta 2001 m.) bei Dvarų žinynas II tomas 234 psl.). Dvaro savininkas - Mykolas Balinskis (1794-1864), istorikas, parašęs reikšmingų veikalų iš Lietuvos ir Lenkijos istorijos. Jo žmonos Sofijos tėvas – Andrius Sniadeckis (1768-1838), iškilus Vilniaus universiteto profesorius, biologas, chemikas, gydytojas. Dvaro savininkas, jo uošvis, kai kurie kiti dvaro aplinkos asmenys priklausė „nenaudėlių“ sambūriui. Jie slapyvardžius pasirinkdavo iš lietuvių mitologijos: A. Sniadeckio slapyvardis – Sotvaras, M. Balinskio – Aušlavis ir t. t. Toks "nenaudėlių" dėmesys lietuvių mitologijai atitiko bendrąsias to meto kultūros tendencijas (žr. „Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius“, 65 psl., Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001 m.).  M. Balinskis (1794-1864) Vilniaus universitetą baigė 1815 metais, paskelbė daug istorijos veikalų, iš kurių reikšmingiausi yra „Vilniaus miesto istorija“ (Historya miasta Wilna,1836-1837) ir Vilniaus akademijos istorija (žr. ten pat, 180 psl.; nuoroda į  Europos paveldo dienų renginyje, 2011-09-25 Šalčininkuose, Vagnerių dvaro rūmuose autoriaus skaitytą pranešimą). 

Šį kultūros paminklą – Jašiūnų dvaro sodybą, suformuotą XIX a. - stengiamasi prižiūrėti. Vieno žymiausių vėlyvojo klasicizmo architektų Karolio Podčašinskio projektuoti centriniai rūmai (priestato autorius – Apolinaras Mikulskis) užsandarinti, už jų apsaugą paskirtas atsakingas asmuo (dirbantis puse etato). Beje, rūmų autorius buvo itin išsilavinęs. Apie jo intelektą ir išpuoselėtą skonį byloja ne tik subtili rūmų išorės architektūra, bet ir kai kurie dar išlikę interjerų fragmentai. Rūmai pagrįstai laikomi vienu geriausių, labiausiai pavykusių šio autoriaus kūrinių. Interjerų būklė per pastaruosius kelerius metus beveik nepakito, tačiau vertingiausių elementų netekčių ir šiame objekte neišvengta – praėjusiais metais iš kampinės patalpos buvo pavogti puošnūs glazūruoti autentiško židinio kokliai, kurie tarp dar išlikusių buvo vertingiausi ir įspūdingiausi. Šiek tiek pablogėjo rūmų fasadų ir labai – medinio svirno būklė, nors jis yra užsandarintas. Mediniai elementai labiausiai pažeisti toje vietoje, kur jau nebeliko dalies stogo dangos.

2005-iais už „PHARE“ programos lėšas (345 280 litų) buvo parengta Jašiūnų dvaro sodybos-rūmų restauravimo bei pritaikymo viešiesiems turizmo poreikiams techninė dokumentacija. Pastaraisiais metais Savivaldybė buvo parengusi ir pateikusi paraišką, siekdama gauti ES finansavimą šio projekto įgyvendinimui. Suplanuota atlikti darbų maždaug už 9 milijonus litų. Tačiau ūkio ministerija paraišką atmetė, nors 2008 metais ūkio ministro patvirtintame ir „Valstybės žiniose“ paskelbtame sąraše Jašiūnų dvaro sodybos komplekso tvarkymą ir pritaikymą siūlyta finansuoti, o paraiška jau buvo praėjusi atitikties ir tinkamumo finansuoti vertinimą. Neigiamą atsakymą iš ūkio ministerijos savivaldybė gavo ir pateikusi pakoreguotą paraišką. Ir tik 2011 metų liepos 22 dieną Jašiūnų dvaro sodybos ir rūmų restauravimas įrašytas pirmuoju tarp projektų, siūlomų finansuoti ūkio ministro Rimanto Žyliaus įsakymu. Darbams numatyta skirti 3 554 533 litų, iš jų ES lėšos - 3 milijonai litų.

Šalčininkų vietovardis minimas dar XIV a. Dvaras kūrėsi po Žalgirio mūšio, t. y. po 1410 metų, bet tikslesnės žinios išlikusios tik nuo XVI a. Šalčininkų dvaras išsiplėtė valdant Hlebovičiams ir Chodkevičiams. Jo valdose buvo Šalčininkėlių miestelis, Daučiūnų, Čiužiakampio, Sėlų, Gudelių, Melnikų ir Padvarnykų kaimai. Jau XVII a. į Šalčininkus po medžioklių Rūdininkų girioje dažnai atvykdavo Lietuvos-Lenkijos valdovai. Pavyzdžiui, Vladislovo Vazos lankymąsi Šalčininkuose aprašė žymus, europinę šlovę anais laikais pelnęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas šiaurės arba krikščioniškuoju Horacijumi. Tačiau miestelio augimą vėl sustabdė XVII a. vidurio karai su Rusija ir Švedija. XVIII a. pradžioje Šalčininkus dar kartą nuo žemės paviršiaus nušlavė Šiaurės karas, o XIX a. pradžioje nusiaubė Napoleono armija... Galiausiai XIX a. valsčiaus centras buvo perkeltas į Šalčininkėlius. 1823 metais Šalčininkų dvarą (aišku, su žemėmis) už 37,5 tūkstančio rublių įsigijo grafas, Vilniaus universiteto magistrantas Karolis Vagneris, kilęs iš Pamario. Jis su žmona Ana ėmė ūkininkauti naujoviškai, plėtojo pramonę ir verslus. Tačiau dėl dalyvavimo anticarinėje veikloje K. Vagneris visą laiką buvo caro nemalonėje. Dvarininko sūnus Algirdas, kaip ir dauguma bajorų, prisidėjo prie 1863 metų sukilimo organizavimo. XIX a. Šalčininkų dvare veikė stiklo dirbtuvė, malūnas, degtinės varykla, pašto stotis, lentpjūvė. Prasigyvenęs Vitoldas Vagneris 1876–1880 metais pasistatė dvaro rūmus, kurie mus žavi ir šiandien.

Šių rūmų fasadai yra patenkinamos būklės, tačiau būtina keisti stogo dangą. Prieš 6–7 metus Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Savivaldybės lėšomis buvo remontuoti, o kai kur restauruoti rūmų interjerai, tačiau storas dažų sluoksnis daugelyje vietų yra atšokęs, ypač nuo vidaus sienų, o autentiškų filinginių durų ir kiti panašūs spalvinio dekoro elementai restauruoti nekokybiškai. 2010 metų kovo 15 dieną Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys suderino (vyriausioji specialistė Rasa Trapikienė) Šalčininkų dvaro sodybos parko tvarkymo projektą (parengė UAB „Aketonas“, projekto vadovas Remigijus Šimkus), kurį buvo numatyta įgyvendinti ES lėšomis (apie 400 tūkstančių litų). Jo sprendiniai kelia abejonių, nes nėra orientuoti į istorinio parko erdvių ir struktūros fragmentų atkūrimą ir restauravimą. Kai kurie dvaro ūkiniai pastatai, esantys kitapus gatvės, stovi apleisti ir be stogų.

Beje, derėtų prisiminti, kad XX a. pradžioje Šalčininkų apylinkėse, nepaisant lietuviškos spaudos draudimo, dar buvo nemažai lietuviškų kaimų: po 30 kiemų Dainavos ir Čiužiakampio kaimuose, po 20 – Poškų, Didžiųjų Sėlų, po 10 ir mažiau – Daučiūnų, Makniūnų, Mažųjų Sėlų ir kt. kaimuose.

Netoli Eišiškių miestelio esančių Gornostajiškių dvaro rūmų būklė patenkinama, jie užsandarinti, kol kas neniokojami, tačiau jau nenaudojami. 1986-iais prieš centrinius rūmus buvo pastatytas paminklas bajorų kilmės lietuvių raštijos kūrėjo, Karaliaučiaus universiteto pirmojo teologijos profesoriaus (vėliau ir hebrajų kalbos) Stanislovo Rapolionio gimimo 500-osioms metinėms. Jis patenkinamos būklės, tačiau Rapolionio biusto jau nebėra (nurodoma, kad jis S. Rapolionio gimnazijoje Eišiškėse). Paminklas būtent šiame dvare pastatytas neatsitiktinai, nes mokslininkas, lietuvių ir žemaičių tautinio sąjūdžio veikėjas S. Rapolionis gimė apie 1485 metus netoli Eišiškių. Būtina paminėti, kad šio iškilaus lietuvių mokslininko paskaitų klausydavosi ne tik daugybė studentų ir Karaliaučiaus miesto šviesuomenė, bet ir pats Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Rapolionis mirė 1545 metų gegužės 13 dieną Karaliaučiuje ir buvo palaidotas garbingoje vietoje, šio miesto Katedroje.

Išlikusi ūkinė Gornostajiškių dvaro sodybos dalis. Savo išvaizda išsiskiria 2 aukštų su mansarda akmenų mūro grūdų sandėlis-daržinė. Ypač bloga vandens malūno, stūksančio prie tvenkinio, būklė. Stogas įlūžęs, pastatas neprižiūrimas, niokojamas ir plėšiamas. Jis ypač nukentėjo per kelerius pastaruosius metus.

Kiekvieno akylesnio pakeleivio dėmesį prikausto ir priverčia sustoti įspūdinga Eišiškių-Gornostojiškių piliavietė, esanti tarp dvaro ir Eišiškių. Ir tai nekeista, nes kadaise čia stūksojusi galinga pilis saugojo Eišiškių miestą... Taip, taip – senąjį Eišiškių miestą (būtent miestas, o ne miestelis minimas XIV a. Kryžiuočių kronikose, ir tai buvo reikšmingas LDK miestas, kuriame gimė ir Vytauto žmona Ona, ypač iškili istorinė asmenybė), kurį turbūt reikėtų ypač sieti su šia, XIII a. menančia Eišiškių-Gornostajiškių piliaviete. Pilis minima kaip apleista 1385 metais. Vėliau, matyt, atstatyta, nes minima 1393, 1429 ir 1433 metais. Taigi, Lietuvos Respublikos kultūros paminklas – įspūdinga Eišiškių-Gornostojiškių piliavietė - mus ir kitus lankytojus pasitiko itin vešlia, pylimus, šlaitus ir romantiškas erdves maskuojančia žaluma (tai mano 2010 metų vasaros įspūdžiai). Tarp sužėlusių krūmynų bei žolynų jūs neaptiksite informacijos ar kokios nors turistui skirtos infrastruktūros. Menkai prižiūrima, beveik netvarkoma ir deramai neatskleista kraštovaizdyje, ši įspūdingo dydžio vietovė vis dėlto apžavi, nors jos gynybines formas ir slepia vešli augmenija. Čia padvelkia ramybe, apima nenusakomas, sakyčiau, net atpalaiduojantis jausmas, kuris prikausto, priverčia įsiklausyti, pajusti aplinką ir pabūti čia ilgėliau. Deja, reikšmingą LDK miestą, kurį saugojo čia stūksojusi pilis, sunaikino savi - 1433 metais Eišiškes su žeme sulygino Švitrigailos kariuomenė. Eišiškės buvo atstatytos kitoje vietoje, kur yra ir dabar.

Šalčininkų rajono savivaldybėje ypač gausu vertingo medinio kaimo gyvenviečių paveldo. Visų senųjų kaimų neįmanoma aplankyti per kelias dienas. Vien Dieveniškių istoriniame regioniniame parke vis dar siekiama išsaugoti 34 senąsias kaimo gyvenvietes, tačiau jų fizinė būklė vis blogėja, gyventojai sensta, jų sparčiai mažėja. Likimo ir gamtos globai paliktos sodybos užkaltais langais, griūvantys kluonai ar svirnai šiame krašte jau senokai nestebina. Senųjų kaimų vaizdai bei platūs kraštovaizdžiai ir vasaros vidury vis dar pilkuoja, pilkuoja dar sovietmečiu asbocementiniais lakštais (vadinamuoju šiferiu) dengtais stogais... Ši danga ne tik nebūdinga seniesiems kaimams, neestetiška, bet ir labai kenksminga žmogaus sveikatai.

Šalčininkų rajono savivaldybėje nėra įsteigtas paveldosaugos padalinys bei nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba. Pagalvoti apie padalinį šioje Savivaldybėje būtų tiesiog per drąsu, o gal net ir įžūlu, nes Savivaldybėje 2010 metais tebuvo tik ketvirtis paveldosaugininko etato... Be abejo, tokia situacija visiškai neatitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Vietos savivaldos įstatymų reikalavimų.

Reikia pripažinti, kad bendra dvarų paveldo, įskaitant senuosius kaimus, fizinės būklės blogėjimo tendencija išlieka, tačiau jau esama dvarų paveldo tvarkymo programų. Kaip ir kitur, ypač opios dvarų sodybų vientisumo išsaugojimo bei jų fizinės būklės palaikymo, atskirų pastatų nuolatinės priežiūros ir apsaugos užtikrinimo problemos.

 

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
3. o man
(2012-11-27 20:03:21)
(78.60.229.93) Parašė:

tai norisi, kad juos atstatytu, ypac grazus manau buvo merkine Paulavos dvaras. griuvesiai ir vieta paliko nepaprasta ispudi.



2. ugn
(2012-11-19 10:19:51)
(78.56.145.106) Parašė:

"Itin daug senkapių, piliakalnių" - hm... kad regis kaip tik Salcininku krastas pasizymi tuo, kad jame itin MAZAI piliakalniu. o saugoti ir atstatineti kiekviena dvara Lietuvoje vien todel, kad kadaise jame gyveno kazkoks dvarininkas... ar nera per didele prabanga? kas uz tai mokes? juolab dauguma tu dvaru yra elementarus standartiniai pastatai, nieko ypatingo, isskyrus galbut istorijos niuansus, juose dazniausiai nera.



1. ČIUKČIA
(2012-11-19 09:52:23)
(82.135.243.135) Parašė:

Ekspertai jus ekspertai. Pažiurekite, kaip gražiai Šalčininku rajono savivaldybe sutvarke Merkinės dvaro liekanas. http://esubaronas.blogspot.com/2012_08_01_archive.html Reikia žinoti ir gerbti savo šalies istorija.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras