Saulius Arlauskas: Teisės mokslą vis dar slegia sovietinis paveldas

„Jei mūsų teisės studijose teisės principai nuvertinami, vadinasi, mes vėl rengiame tik amatininkus, bet ne aukštos kvalifikacijos teisininkus“, – teigia Mykolo Romerio universiteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros profesorius Saulius Arlauskas.

Kodėl Lietuvoje trūksta gerų teisininkų, o Konstitucinio Teismo sprendimai nesusiję su realybe, kas nutinka, kai teisė atsiejama nuo moralės, o krikščioniškas vertybes užgožia antropocentrizmas, – „Bernardinai.lt“ pokalbyje su S. Arlausku.   

– Profesoriau, kodėl šiandien taip nepasitikima teisinėmis institucijomis?

– Šiandienio mūsų audringo gyvenimo, visuomenės nepasitikėjimo teisinėmis institucijomis ar apskritai valdžia viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad mums trūksta kritinės masės profesionalių teisininkų, kurie gebėtų fundamentaliai vertinti visuomeninius procesus. Kuo daugiau aukštos kvalifikacijos teisininkų turėsime, tuo kryptingiau ir veiksmingiau jie veiks visose mūsų gyvenimo srityse, vadinasi, santarvės mūsų valstybėje bus daugiau.

Visuotinės komunikacijos eroje žmonių nuostatas, visuotinai priimtino gyvenimo modelius gali įtakingai formuoti bet kas. Kai viešojoje erdvėje trūksta profesionalių komentarų, tai ima dominuoti prasti gyvenimo suvokimo standartai.

Teisei ir teisininkams šiuo atžvilgiu tenka ypatinga atsakomybė, nes teisė yra tas vienintelis instrumentas, galintis normaliai sutvarkyti santykius tarp valstybės gyventojų. Teisė socialiniuose procesuose yra tarytum matematika gamtos reiškiniuose. Ji turi būti labai tiksli, kad tarp mūsų nustatytų, kalbant matematiškai, pusiausvyrą. 

– Teisę prilyginot matematikai, bet matematika – labai formalus mokslas, o štai teisė, kaip teigiate, gali praktiškai subalansuoti santykius valstybėje...

– Vartojant palyginimus, būtina skirti pačius dalykus. Matematika yra priskiriama gamtos mokslams, o teisė – socialiniams. Matematikos dvasia yra skaičius, o teisės dvasia yra pats žmogus, jo interesas. Teisės matematika vadinčiau teisės filosofiją. Filosofija reiškia meilę išminčiai, o teisės filosofija – meilę teisės išminčiai.

Nesutikčiau su tais, kurie priešpriešina teisę, kaip socialinį mokslą, filosofijai, kaip humanitariniam mokslui. Tai būdinga teisiniam pozityvizmui, kalbančiam, kad teisės norma gali turėti bet kokį turinį. Toks požiūris į teisę atgyvenęs. Neseniai M. Romerio universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Socialinių ir humanitarinių mokslų horizontai“ priimtose deklaracijos nuostatose aiškiai sakoma: visų mokslų, taip pat ir teisės, artimiausias siekinys – tarpdisciplininiai tyrimai.   

– Na ir kaip Jūs, kaip teisės filosofas, vertinate šiandienių mūsų teisininkų išprusimo lygį? Ar jiems diegiamos tarpdisciplininės žinios? Kaip teisės studijos veikia jų pasaulėžiūros formavimą?

– Jau antrą dešimtmetį dirbu teisininkų rengimo sferoje, dėstau teisės filosofijos kursą, iš arti stebiu teisės mokslo Lietuvoje ir pasaulyje raidą. Todėl noriu pabrėžti, kad teisės mokslo plėtojimo srityje, taip pat teisės teorinėse studijose matau esminių permainų poreikį. Ir teisės studijas, ir teisės mokslą vis dar slegia sovietinis paveldas. Sovietmečiu teisė buvo skirta komunistų valdžios politinei linijai aptarnauti, todėl iš teisės teorinių studijų ir teisės mokslo buvo eliminuoti visi vertybiniai klausimai, susiję su žmogaus teisėmis, teisės principais, teisės vertybių pažinimu ir pan. Buvo pateikiamos tik žinios apie formalias teisės struktūras, sakykim, apie teisinį santykį, teisės normų struktūrą, teisės aktą. Vertybiškai neutralizuota sovietinė teisės studijų tradicija, remiantis tęstinumo principu, natūraliai atėjo ir į mūsų nepriklausomybės laikotarpį.

Tarpukario laikotarpiu, išsilaisvinus iš ilgametės Rusijos carinės priespaudos, buvo taip pat susidurta su panašia problema. Tuomet, pagyvindamas teisės studijas, mūsų teisininkas Petras Leonas įtraukė naują dalyką – teisės filosofijos istoriją (Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigta net atskira Teisės filosofijos istorijos katedra), taip suteikdamas kryptį teisės išminties studijoms.

Tiesa, po sovietmečio atkūrus nepriklausomybę teisės filosofija taip pat sugrįžo į universitetus, tačiau tai vyko ir vyksta ne valstybiniu mastu kaip valstybės politikos teisės studijose gairė, o atskirų universiteto vadovybių iniciatyva. Teisės filosofija vis dar nėra tapusi žinių vertinimo standartu. O štai, pavyzdžiui, Vokietijos teisininkų bendruomenėje didelė dalis teisininkų turi du – teisinininko ir filosofo – išsilavinimus. Kuriant valstybės gyvenimo procesus reguliuojančius kodeksus kaip tik tokie žmonės ten aktyviai ir dalyvauja, jie yra vedantieji, jie duoda toną ir kryptį.

Manyčiau, kad sekant vokiečių pavyzdžiu, o juolab galvojant apie tarpdisciplininių studijų reikšmę, studijuojančiuosius filosofijos discipliną būtų galima motyvuoti įsigyti dar ir teisininko diplomą ir atvirkščiai – geriausius teisininkus paakinti studijuoti dar ir filosofiją. Iš patirties žinau, kad teisės filosofija nepaprastai skatina turėti ir teisines, ir filosofines žinias. Jeigu žengtume tokiu keliu, tai per dešimtmetį ar du turėtume mūsų valstybėje aukštai kvalifikuotų teisininkų būrį, kurie galėtų dirbti bet kokio lygio teisininko ar politiko darbą.  

– Mokslo studijų centro užsakymu mūsų žymūs teisininkai iš įvairių aukštųjų mokyklų parengė visai naują teisės studijų krypties aprašą. Kokia jo reikšmė ir kaip jį vertinate?

– Tai ypatingos svarbos dokumentas, kurio atsiradimą prilyginčiau vienam svarbiausių įvykių mūsų valstybėje. Remiantis tuo aprašu, aukštosios mokyklos rengs teisininkų rengimo programas. Taigi tas aprašas yra teisininkų rengimo politika ir filosofija, jis daugiausia gali lemti tolesnę mūsų valstybės raidą.

Mano nuomone, jei šitas studijų krypties aprašas išliks toks, koks dabar parengtas, teisinė situacija Lietuvoje esmingai nepasikeis, kokybės rengdami teisininkus nepasieksime, nes apraše pasigendu teisės filosofijos.

Šiame apraše teigiama, kad „pačia bendriausia prasme teisė, kaip studijų objektas, yra žinių apie teisės normas ir jų taikymo įvairiose profesinės veiklos srityse gebėjimų visuma“. Vadinasi, bus reikalaujama, kad teisininkas tik žinotų teisės normas ir gebėtų jas taikyti. Tačiau teisė susideda ne tik iš normų, bet ir iš principų, pvz., teisė į žodžio laisvę, teisė į teisingumą, teisė į politines laisves ir t. t. Jei mūsų teisės studijose teisės principai nuvertinami, vadinasi, mes vėl rengiame tik amatininkus, bet ne aukštos kvalifikacijos teisininkus.

Sakydamas šiuos žodžius, girdžiu aprašo rengėjų priekaištus, neva apraše minima ir filosofija, ir psichologija, ir kitos humanitarinės ar socialinės disciplinos, laikomos svarbiomis rengiant būsimus teisininkus. Atsikirsdamas galiu pasakyti, kad visos išvardytos disciplinos teisininkui nors ir naudingos, bet mažai keičia pačių teisinių žinių supratimą. Filosofiją ar psichologiją reikia dėstyti ne atskirai, o sandūroje su teise. Tik tada galime tikėtis esmingų poslinkių mūsų teisinėje sąmonėje. Tuo kaip tik ir rūpinasi teisės filosofija.

– Mūsų Konstitucijos kūrėjas, signataras Narcizas Rasimas interviu „Bernardinai.lt“ yra sakęs, kad baisiausių nusikaltimų žmonijai yra padarę būtent teisininkai (prokurorai, teisėjai), kurių taikomos teisės normos buvo atsietos nuo moralės, t. y. teisės principų.

– Jei teisines žinias suprasime tik kaip normų žinojimą, jei toliau teigsime, kad moralė yra sau, o teisė – sau, tai tada teisė gali veikti antihumaniškiems tikslams. Jei teisė atribojama nuo moralės, ji pradeda tarnauti tam tikroms įtakos grupėms, ji tampa manipuliavimo įrankiu, įstatymas tampa aukščiau už teisės principą.

Turėjome sovietinę, hitlerinę teisę, dabar turim baltarusišką teisę. Visi šie režimai paklusimą įsakymui ar įstatymui iškelia aukščiau už žmogaus teisę.

Taigi, jei mes sakome, kad teisinėje normoje reikia ieškoti vertybės, mes sakome, kad normoje visų pirma reikia ieškoti moralinių principų. Kad teisė turi moralinę dvasią, yra galutinai pripažinta po Antrojo pasaulinio karo įtvirtinant Žmogaus teisių doktriną.

– Bet jei moraliniai principai žmogaus teisių pavidalu yra sunorminti mūsų Konstitucijoje, tai kokia problema – taikydamas tas teisines normas taikai ir pačius principus?

– Sutinku – principas neveikia atskirai nuo normos, jis veikia per teisės normą. Bet jei žmogus mato tik formalų tekstą, jei taikydamas teisės normą jos turinyje neidentifikuoja teisės principų, o tai reiškia, kad nemato tikrųjų problemos šaknų, tai jis negebės net normaliai pritaikyti tos normos, ką jau kalbėti apie giluminį problemos išsprendimą.

Pavyzdžiui, Civiliniame kodekse yra įrašytas sąžiningumo principas. Jis taikomas visada, o ypač kai teisės norma negali sureguliuoti teisingai santykių. Bet ar teisinių santykių dalyviai įsivaizduoja, kaip iš jų reikalaujama būti sąžiningiems? Naujasis Civilinis kodeksas veikia jau antrą dešimtmetį, tačiau praktiškai adaptuojamos sąžiningumo principo visiems privalomos doktrinos vis dar neturime. Aukščiausiasis Teismas tik dabar pamažu siekia užpildyti šią spragą.

Kitas pavyzdys: visai neseniai Konstitucinis Teismas išaiškino, kad per sunkmetį valstybės tarnautojams sumažinti atlyginimai privalo būti grąžinti, ir grindė tai teisingumo principu. Taigi Konstitucinis Teismas iškart susidūrė su teisingumo principo samprata ir ją pritaikė pagal savo iš esmės subjektyvų supratimą.

– Jūs kritikavote šią Konstitucinio Teismo nutartį teigdamas, kad „jeigu remsimės konstituciniu lygiateisiškumo principu, tai akivaizdu, kad KT nutarimu nustatomas atlyginimų reguliavimas negali tarnauti išimtinai tik valstybės tarnautojams, pareigūnams ir teisėjams. Jis negali diskriminuoti ne viešajame sektoriuje dirbančių žmonių. Bent šio nutarimo filosofija paliečia visus Lietuvos žmones. Kas bus, jei kas nors privačioje įstaigoje pasijus nuskriaustas dėl jam neproporcingai sumažinto atlyginimo, kuris, be to, neatitinka jo kvalifikacijos bei darbo sudėtingumo, ir, motyvuodamas KT nutarimu, kreipsis į teismą dėl teisingumo atkūrimo?“ Trumpiau sakant, Jūs keliate paprastą klausimą: kas nutiks valstybės biudžetui, jei kompensacijų už sumažintus dėl pasaulinės krizės atlyginimus pareikalaus ir privataus sektoriaus darbuotojai? Bet Konstitucinio Teismo teisėjas Dainius Žalimas viename interviu paaiškino, kad tokia kritika, toks mąstymas yra politologija, suprask – teisė ir politologija yra du skirtingi dalykai.

– O aš manau, kad Konstitucinio Teismo teisėjas turi būti geras politologas, jam neturi būti tas pats, kas po jo sprendimo, t. y. aklai pritaikius teisės normą, dėsis valstybėje. Teisė negali atitrūkti nuo realaus gyvenimo ir egzistuoti pati sau. Kaip minėjau, teisė akumuliuoja vertybes ir principus, kurie formuojasi ne pačioje teisės disciplinoje, o žmogaus ir visuomenės prigimtyje. Apie juos kalba gretutinės disciplinos – ekonomika, politologija, psichologija ir filosofija.

Teisės filosofijos požiūriu teisingumo principas kartu su sąžiningumo principu teisėje, tarp kita ko, reiškia gerą teisinę praktiką. Ar minimas Konstitucinio Teismo sprendimas yra geros praktikos pavyzdys? Ar kompensacija už sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus neguls nauja sunkia našta ant kitų Lietuvos piliečių – privataus sektoriaus darbuotojų, kurie taip pat nukentėjo nuo pasaulinės krizės?

– Du tūkstančius metų Europos, o vėliau ir Šiaurės bei Pietų Amerikų valstybių teisė buvo susietos su svarbiausiomis krikščioniškos moralės normomis. Dabar matome kintančias moralės normas ir kintančius teisės principus: prostitucijos legalizavimas, gėjų vestuvių įteisinimas, jau vyksta silpnų narkotikų legalizavimas ir pan. Kur tai nuves?

– Po Antrojo pasaulinio karo kuriant Žmogaus teisių doktriną buvo pasiremta krikščioniškomis vertybėmis – žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, todėl bet kurio žmogaus žudyti negalima ir privalu gerbti kiekvieno žmogaus, nepaisant rasės ar amžiaus, gyvybę, sveikatą, orumą. Remiantis krikščionišku pagrindu, Europoje ir buvo atsisakyta mirties bausmės.

Tačiau pripažinus žmogaus orumą, kaip žmogaus neįkainojamos vertės atributą, protestantiškose valstybėse prasidėjo šios krikščioniškos sampratos transformacijos, ir jos prieš keletą dešimtmečių baigėsi tuo, kad žmogus iš Dievo kūrinio tapo pats dievu. Jo laisvė ir laisvas apsisprendimas, – noriu – gyvenu, noriu – žudausi (turiu omenyje eutanaziją), noriu – gimdau, noriu – darausi abortą, su kuo noriu, su tuo ir gyvenu, – tapo beribis. Ir mes dabar, kurdami naujus teisės aktus ir juos pritaikydami, patys nebežinome, kokiomis vertybėmis – krikščioniškomis ar postmoderniomis – remiamės. Kai priimame teisines normas dėl mirties bausmės panaikinimo, esame ortodoksalūs krikščionys, kai sprendžiame, kas yra šeima, arba norime įteisinti žmogaus teisę pasirinkti bet kokį savo partnerį, tada jau esame antropocentristai (pasaulėžiūra, pagal kurią visatos centras ir tikslas yra žmogus, – D. S.).

Kuo baigsis šių dviejų kultūrų susikirtimas, šiandien dar sunku pasakyti.

Kalbėjosi Dalius Stancikas

Bernardinai.lt