Savaitės komentarų tabu

Kaip ir įprasta, mano pirmadienio rytas, skirtingai nuo premjero Algirdo Butkevičiaus, prasideda ne arbatėle pas prezidentę Dalią Grybauskaitę Baltuosiuose rūmuose, aptariant praėjusios savaitės įvykius ir išklausant patarimus, pagrūmojimus ir pamokymus, ką ir kaip reikia daryti bei šnekėti. Mano pirmadienio rytas paprastai po ryto higienos ir mankštos prasideda virtuvėje prie radijo imtuvo, klausant „Žinių radijo“ laidos „Įvykiai ir komentarai“, kurią visai tinkamai moderuoja žurnalistas Aurimas Perednis. Tiesa, man kyla ir vienas klausimas, kodėl žurnalistas nuolat į laidą kviečia komercinio žinių portalo (tegul ir didžiausio) Delfi vyriausiąją redaktorę Moniką Garbačiauskaitę Budrienę, o du kitus prelegentus – pasirinktinai. Bala nematė, gal ši moteris tiesiogiai prieina prie didžiausių informacijos srautų ir visomis temomis turi savo nuomonę, kuri dažniausiai toli gražu nesutampa su manąja.

Jau vakar iš vakaro mėginau nuspėti pagrindines temas, susidėlioti galvoje savaitės įvykius, apie kuriuos neišvengiamai bus kalbama. Be abejo, pirmoji tema – krepšinis, kuris kelias pastarąsias savaites buvo užvaldęs tautos sąmonę, pasąmonę ir emocijas. Po to jau kitos, mažiau Lietuvą jaudinusios temos. Tiesa, tragedija įvykusi Panevėžio rajone (automobilio bagažinėje sudeginta išprievartauta mergaitė, į kurios pagalbos šauksmą mobiliuoju telefonu 112 buvo sureaguota tik po pusės valandos) laidoje pateko į antrąjį svarstymų ratą. Po to punktyru užsiminta apie FNTT atleistų ir dabar laiminčių bylas prieš valstybę vadovų istoriją ir santykių komplikacijos su Rusija dėl vežėjų diskriminacijos ir paslaptingų derybų su Gazpromu dėl būsimų dujų kainų.

Temas beveik šimtu procentų atspėjau, tiesa, prognozavau, kad bus įtraukta ir dar viena – Seimo narės Neringos Venckienės laiškas Lietuvai ir Seime įvykusios DK frakcijos spaudos konferencijos atgarsiai, tačiau ši liko nuošalyje. Monikos Garbačiauskaitės Budrienės interpretacijas galima buvo nuspėti iš anksto, tačiau du kiti laidos dalyviai Jurga Tvaskienė ir Artūras Račas, jų garbei, neantrino pastarajai unisonu ir bent užuominomis kliudė pora esminių poteksčių.

Pradėkime apie viską iš eilės. Lietuva pastaruoju metu buvo taip įsijautusi į batalijas Slovėnijos krepšinio arenose, kad, pasinaudodami šia lietuvių „liga“, politikai praktiškai turėjo „gerą laiką“ (kaip mėgsta sakyti amerikiečiai) prastumti pačius pragaištingiausius sumanymus, nesusilaukdami deramo visuomenės atsako. Taip ir įvyko. Būtent šią savaitę be didesnių masinių visuomenės protestų V. Mazuroniui pavyko pasirašyti sutartį dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos Vakarų Lietuvos regione su bendrove „Chevron“. Liko tik formalumas patvirtinti ją Vyriausybėje. Monika Garbačiauskaitė Budrienė šia tema išsakė būdingą „generalinį“ valstybės požiūrį, kad protestuojanti prieš šį sandorį visuomenės dalis yra tie patys Garliavos marginalai, taip ciniškai mėgindama sumenkinti pilietinės visuomenės kūrimosi ir nepriklausomos raiškos pirmuosius daigus. Nieko nauja.

Ne esminis klausimas ir iš kieno kišenės bus sumokėti tie 200 tūkstančių litų už neteisėtą V. Giržado atleidimą, nekalbant apie tai, kad šiuo veiksmu buvo praktiškai sugriauta pagrindinė finansinius ir korupcinius nusikaltimus valstybėje sėkmingai tyrusi institucija. Nė vienas iš prelegentų neišdrįso peržengti tabu linijos ir įvardyti tikrųjų šios istorijos scenaristų ir vaidmenų atlikėjų: Prezidentės, VSD ir Generalinės prokuratūros. Nė vienas nepakomentavo Prezidentės reakcijos, neva nieko naujo čia nenutiko, nes poligrafo parodymai lieka galioti, taip kvestionuodama neskundžiamą teismo sprendimą. Beje, į šį kontekstą galima būtų įsprausti ir kitą pražiūrėtą praėjusios savaitės įvykį – prezidentės vizitą Ukrainoje ir pagrūmojimą šalies prezidentui Viktorui Janukovičiui, kad tasai paleistų iš kalėjimo ekspremjerę Juliją Tymošenko, jei Ukraina tikisi Vilniaus samite teigiamo sprendimo dėl žingsnių integruojantis į ES. Toks mūsų prezidentės reikalavimas, nors ir kaip atrodytų simpatiškas ir suteikiantis jos įvaizdžiui papildomų „bonusų“, yra Rytų politinės kultūros ir tradicijos rudimentas. Be abejo, jei kalinti Ukrainos ekspremjerė, pripažintų savo kaltę ir paprašytų šalies vadovo amnestijos, tasai be abejo tokį žingsnį žengtų, bet Julija Tymošenko tokiu prašymu sunaikintų save kaip politikę į kurią protesto elektoratas deda didžiausias savo viltis. Šia prasme Ukrainos prezidentas nepasižadėdamas elgtis ne pagal teisinės valstybės standartus pademonstravo, kad telefoninė teisė, kurią pamėgusi Dalia Grybauskaitė, nėra tiek įsišaknijusi kaip ES šį pusmetį vadovaujančioje valstybėje Lietuvoje. Taigi krepšinis ir šį gūdų nesusipratimą nustūmė į trečiąjį dėmesio tarytum nevertą politinį užkulisį.

Taigi pirmadienį iš nesaldaus miego pakirdę politologai, aptardami praeitos savaitės politinius įvykius, už kadro paliko daugybę neaptartų esminių klausimų. Visų pirma, apie Prezidentės ir VSD atsakomybės mastą, slapta nuo visuomenės vykstančias derybas su Gazpromu ir visiškai tikėtiną naują visuomenės aktuyvumo bangą, kuriai vadovavimo galėtų imtis netikėtai solidžiai pasirodęs A. Venckus, jei imtųsi atsakomybės aprėpti daug platesnį visuomeninio gyvenimo ir problemų lauką, kur Garliavos istorija būtų tik viena iš sudedamųjų, bet ne dominantė. Be abejo, šiam asmeniui jau kasama vilkduobė.

Akylai stebėkime net menkiausias smulkmenas. Gali būti, kad būtent dabar bręsta reikšmingi politiniai įvykiai. Tik neapsigaukime, kad „ryžtingoji“ prezidentė pakeitusi kitu kokį nors D. Barakauską, D. Valį, S. Skvernelį ar FNTT vadovą Kęstutį Jucevičių su generolo antpečiais ir dovanų gautu vardiniu pistoletu, bus tų viltingų permainų ženklai. Visų pirma atsistatydinti turėtų pati prezidentė. ES, kuriai dabar vadovaujame dėl to tikrai nesugrius. O tokiam žingsniui yra daugybė ne tik teisinių, bet ir moralinių prielaidų.

Monika Garbačiauskaitė Budrienė ir jos redaguojamas DELFI, viešai paskelbęs aną savaitę moralinį savo portalo kodeksą, turėtų įrašyti ir punktą, kad portalas skelbs komentarus ir publikacijas bei nuomones autorių, dėl kurių vyr. redaktorė ir portalas gali susilaukti didelių nemalonių iš aukščiausių politikų, slaptųjų tarnybų bei savininkų.

Šiukštu, tikrai apie tai neprabils. Tabu temos yra tabu temos. Apie jas postringauti yra marginalizuotų laisvų piliečių privilegija, tik jau ne viešų „pakabintų“ asmenų.