Savaitgalį ekspertuosna

Truputį ne į temą. O gal?... Vakar su sūnum apturėjau įdomią diskusiją. Jis man bandė įrodyti, kad Užkalnio ir Andriulio jumoras yra the best. O aš jam bandžiau paaiškinti, kad pokštai iš serijos "ežiukas kvėpavo per užpakalį, atsisėdo ir užduso", pasakyti su anglišku akcentu, įterpiant angliškus žodžius, nedaro to "humoro" anglišku. Mano gerbiami dėstytuvai, dar sovietų laikais įkalė man į galvą paprastą, tačiau genialiai fundamentalią mintį, -kolegos studentai, visada reikia dirbti su šaltiniais-. Laikai buvo tarybiniai ir aišku jie turėjo mintyje, marksizmo klasikus, tačiau tai nesumažina pačios minties universalumo. Kur link lenkiu? Žemai lenkiuosi ekspertams už šį skyrelį, nes myliu gerą muziką ir su malonumu visada jį skaitau. Tačiau. Norint, kad Lietuva pagaliau ižsiveržtų iš provincialumo, reikia remtis ne vietiniais "autoritetais", o patiems ieškoti šaltinių. Visuotinai, PASAULINIU MASTU, pripažintų geriausiais. Jei kalbam apie jumorą, reiktų pradėti nuo Flipo ir Flapo, Monty pytonų, ankstyvojo Melo Brookso, baigiant Cristoperiu Loydu ir Stevenu Levitanu ir kitais. Jei kalbam apie muziką, remkimės Grammy laimėtojais. Visose kategorijose. Būkim biedni bet teisingi, jų Lietuvoje beveik niekas nežino. Nenoriu gilintis į priežastis kodėl, tačiau aš asmeniškai laikausi samokslinės teorijos, kad Lietuvos komuniagos, visuomeniniame transliuotojuje, sąmoningai blokuoja realų Lietuvos integralumą su Europa ir pasauliu. Iš serijos, mažiau pavyzdžių, mažiau klausimų. Tačiau grįžkim prie muzikos. Grammy laureatų propagavimas, padėtų išvengti klystkelių visuomenės edukacijoje, siūlant muzikantus, apie kuriuos vienas žymus jazzo asas, tingiu googlint kuris, yra pasakęs, "jei muzikantas iš kelių natų nesuriša melodijos, jam reikėtų pasiieškoti kito darbo". Apropos, Ką tik pažiūrėjau eilinę "Later with Jools Holland" laidą. Manau tai yra viena geriausių BBC muzikinių laidų. Chrestomatinis pavyzdys, kaip visuomeninis transliuotojas turi/privalo formuoti visuomenėje gerą muzikinį skonį.