Tiltas ar koridorius?

Šių dienų geopolitinėje sumaištyje daryti toli siekiančias išvadas ar prognozes – dalykas nedėkingas, bet kai kas matosi plika akimi, ir išvada prašosi savaime.

Tai, kas vyksta dabar Artimuosiuose Rytuose, galima buvo numatyti ar bent jau paskaityti Kisindžerio veikaluose. Tai buvo vieša paslaptis besidomintiesiems, tik ne mūsų šalies „akliems“ vadovams, traukiantiems kokių penkerių metų senumo katarinką.

Tad pakalbėkime šiek tiek apie Lietuvą.

Mūsų istorijoje buvo St. Šalkauskio vizija, kad Lietuva – tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų, o pirmoji premjerė buvo pavadinusi ją koridoriumi (už ką gavo pylos!), nes mūsų geopolitiką apsprendžia mūsų geografija ir šiek tiek mūsų istorija, kurią dabar savinasi beveik visi, kas netingi, kaimynai. O mes ja ne tik kad nepasinaudojame, mes tiesiog jos net nenorime žinoti. Ką kalbėti apie XIII amžiaus istoriją ar ką mums apie mūsų kilmę pasakoja mūsų genai, jei mes nežinome naujausių laikų Lietuvos istorijos, kurios liudytojai gyvena tarp mūsų. O išaugintas jaunimas toks, kuris piktdžiugiškai laukia, kol jie pagaliau išmirs, ir po to jų gyvenimas iškart „pagerės“. Mat „gerai gyventi“ jiems trukdo būtent šitie „seniai“ su savo bambėjimu ir tarybiniu mąstymu. O kad šių žmonių darbu, mąstymu ir kūryba yra sukurta ir gerovė, ir visam pasauliui žinomas menas, sportas, pagimdyti jie patys ir visos šiandien gyvenančios kartos, kad šių žmonių dėka pirmieji milijonieriai turėjo ką prichvatizuoti „savo naudai“, kaip dainavo prezidentas, – tai jiems nieko nesako ir nieko nereiškia. Jie tariasi žiną geriau. Didelė bėda, kai mes nežinome, iš kur atėjome, nes dėl to nežinosime ir kur einame. O laivui, nežinančiam, kur plaukia, joks vėjas nepūs pavėjui.
Taigi šios dienos realijos primygtinai rodo: jei būtume laikęsi neutraliteto, kaip skelbė pirmasis Sąjūdis, jei būtume oriai, geranoriškai ir diplomatiškai bendravę su aplink gyvenančiais kaimynais (bet kur tau, net su latviais sugebėjome susipykti dėl geležinkelio ir dėl sienos!), o nežinia iš kur atsiradęs „kariuomenės kūrėjas“, kuris labai myli britus ir apie tai viešai skelbia, mūsų ekonominė ir saugumo situacija būtų nepalyginama su esama.

Paklausite, o kaip aš matau mūsų geopolitiką?

Atsakysiu trumpai: mačiau ir matau ją tokią, kaip tas senas tiltas, per kurį važiuoja visomis kryptimis automobiliai, nutiestas visokių vėžių geležinkelis, naftotiekis, dujotiekis, amoniako vamzdis, elektros linijos, veikia AE, už kurią nebuvo leista net balsuoti lietuviams, skrenda visomis kryptimis lėktuvai ir plaukia laivai. Ir, ačiū Dievui, nėra „Independence’o“.

Ir kam nuo to šiandien būtų nesaugiau ir neramiau, jei net Europoje prakalbo apie vamzdžių su Rusija atstatymą? Tik visiški begalviai gali manyti, kad tie, kurie nutiesė vamzdynus ir magistrales, investavo į infrastruktūrą milijardus, turėdami atominį ginklą, jų nesaugos ir leis sprogdinti iš jachtos visiems, kam tas nepatiks?

Na, nebent užsienio reikalų „Kedai“ ir Europos Kalas.

Tik mažas klausimėlis: kaip taip stebuklingai atsirado valdžioje tokie kedai, sprendžiantys mūsų likimus – „būti ar nebūti?“ – jei už juos niekas nebalsavo?

Emilija S.