Savanorio dienoraštis: esame labai laimingi, kad vaikams suteikėme džiaugsmo

„Vilniaus SOS vaikų kaime“ rugpjūčio pabaigoje vyko dviejų dienų trukmės šventė „Nežinau, kodėl man taip gera“. Šios šventės metu gausus būrys talentingų jaunų žmonių organizavo kūrybinius, sportinius ir mokslinius užsiėmimus, kartu su vaikais pasinėrė į bendras veiklas. Renginyje dalyvavo apie 30 savanorių, jie užmezgė artimą ir nuoširdų ryšį su vaikais. Vieno iš savanorių dienoraštį siūlome paskaityti.

Šiandien pradėjome 11 valandą ryto, tačiau vaikai į savanorių štabo langus beldėsi jau gerokai anksčiau. Kai jie šitaip susidomėję prie mūsų lindo, su daugeliu jų susipažinome dar ir prieš pradedant pirmąsias veiklas. Pirmiausia pasiskirstėme į grupeles (pagal amžių) ir taip buvome per visą šventę. Ėjome susipažinti, susikurti grupelių pavadinimų ir renginio taisyklių. Vaikai jas rašė patys – buvo gera suvokti, kaip jiems aktualu vengti daugelio ydų, kurių ne vienas turi.

Per pietus savanoriai buvo paskirstyti po 2–3 ir ėjo valgyti į atskiras šeimas. Turėjome progą šiek tiek pažinti jų buitį. Keli vaikai mane patys iš anksto išrinko ir pakvietė pietauti. Noriai rodė savo gyvūnėlius, kalbėjo apie šeimas ar šiaip daugelį dalykų, patarnavo prie stalo. Namuose stovėjo pianinas, kuriuo niekas jau labai ilgai negrojo, tad mano net ir ne itin aukštas grojimo lygis padarė didelį įspūdį.

Po pietų vyko paskaita apie dangaus kūnus. Vaikų susidomėjimo lygis buvo įvairus, tačiau paskaita buvo sėkminga. Vienas berniukas jau nemažai žinojo apie astronomiją, o kiti aktyviai klausinėjo. Žinoma, buvo matyti, kad daug mažesniųjų dar nelabai gerai supranta tokius dalykus kaip begalybė ar panašiai. Po paskaitos prasidėjo pamokėlės. Visi, kurie norėjo, pasigamino šventės marškinėlius ir vilkėjo juos iki vakaro.

Kitas užsiėmimas – kaleidoskopų gaminimas. Ši pamoka labiau tiko vyresniems ir nagingesniems, mat mažesnieji prašė labai daug pagalbos. Paskutinė veikla buvo vaikščiojimas virvėmis, jį organizavo Vilniaus universiteto žygeivių klubo savanoriai. Tai, be abejonės, vaikams patiko labiausiai, nors nė vienam taip ir nepavyko išmokti taisyklingai vaikščioti virve.

Per laisvą laiką grojo grupė „Kūjeliai“. Vaikai pamažu įsitraukė į muzikavimą ir patys pamėgino groti įvairiais instrumentais. Po pertraukėlės vyko žaidimas – lobių ieškojimas. Nuo įprasto lobio ieškojimo šis skyrėsi tuo, kad vaikai jį patys parengė su minimalia savanorių pagalba. Norėjome jiems parodyti, kad susiorganizuoti kokią smagią veiklą jie gali ir patys, tam nebūtina sulaukti kokių nors svečių, kurie tai padarytų už juos. Iš pradžių vaikus sutelkti buvo itin sunku, bet galiausiai daugelis tikrai smagiai įsitraukė į žaidimą. Kai kurie greitai užėmė lyderių pozicijas ir jų dėka žaidimo organizavimas vyko sparčiai. Lobius rado visi.

Dieną baigėme prie laužo. Kepėme žaidimo metu laimėtus zefyrus ir dainavome. Mane nustebino tai, kaip ramiai ir draugiškai vaikai pasidalijo gardumynus, – neretai stovyklose dėl tokių dalykų nemažai pasipešama ar kaip nors gudraujama. Per tokį paprastą dalyką turbūt ir atsiskleidžia, kad šie vaikai yra bendruomenė. Viena mergaitė kepė zefyrus, pati nevalgė, o dalijo kitiems. Atsisveikinome ir ėjome miegoti.

Bendra nuotaika puiki, didžioji dalis vaikų laimingi ir patenkinti, neatstojo nuo vadovų. Vadovai irgi laimingi, nors ir pavargę, bet kaži kokių jėgų veikiami po tikrai sunkios dienos dar ilgai vakarojo su gitaromis ir dainomis.

Antrosios dienos pagrindą ir vėl sudarė pamokėlės. Prie savanorių prisijungė medicinos ir fizikos studentai, jie vedė pirmosios pagalbos mokymus ir įdomiosios fizikos šou. Kartu su Senamiesčio teatru vaikai galėjo mokytis vaikščioti kojūkais, žongliruoti arba tiesiog padūkti su pašėlusiais piratais. Abi šventės dienas kartu buvo ir Tradicinių šokių klubo savanoriai, jie organizavo lietuvių liaudies šokių pamokas. Daug savanorių domisi folkloru, tad ir lietuviškos dainos ar tradiciniai žaidimai buvo itin dažni visos šventės metu.

Antros dienos pabaigoje, po protmūšio, kuriame tarpusavyje kovėsi vaikų grupės ir varžėsi mamų ir savanorių komandos, šventę vainikavo nuostabus vaikų talentų šou ir grupės „Kūjeliai“ koncertas. Nors vaikų namų publikai iki renginio ši grupė buvo nežinoma, esame tikri, kad dabar vaikai ją atsimins dar ilgai. Grupės sukurta daina „Nežinau, kodėl man taip gera“ padovanojo renginiui ne tik pavadinimą, bet ir himną, – jį vaikai nuo pat pirmų renginio akimirkų labai dažnai prisimindavo ir dainuodavo. Talentų šou nepristigo pasirodymų – pasirodė net ir tie vaikai, iš kurių mažiausiai buvo galima tikėtis. Na, o koncertas sulaukė didžiulės sėkmės – jo aktyviai klausėsi ir šoko ne tik savanoriai bei vaikai, bet ir SOS mamos (direktorius sako, kad tai jau labai geras ženklas).

Visi savanoriai yra patenkinti įvykusiu renginiu ir žinome, kad taip jaučiasi ir vaikai bei „SOS Vilniaus vaikų kaimo“ darbuotojai. Galvojame, kad pagrindinį savo tikslą – suteikti vaikams džiaugsmo – įvykdėme su kaupu, ir dėl to esame labai laimingi. Įgyvendinome ir kitus tikslus – vaikai tikrai pamatė ir paragavo, koks įdomus ir linksmas yra lietuviškas folkloras. Taip pat jie susipažino su paprastu, tačiau šiltu ir smagiu jaunimu, kuris, tikimės, ne vienam tapo ne tik puikiu pavyzdžiu, bet ir neblogu draugu. Dalykas, kurio mes nesiekėme, tačiau labai džiaugiamės įgiję, – tai įkvėpimas. Įkvėpimas ir toliau užsiimti panašia veikla, toliau bendrauti su šiais vaikais, gilintis į vaikų namų ir našlaitystės reiškinį aplankė ne vieną savanorį. Tik vieną tikslą kitąmet stengsimės įgyvendinti kur kas geriau – supažindinti ir paskatinti vaikus užsiimti įvairia veikla, kuri jiems ir vėliau būtų įdomi. Deja, tik nedaugelis organizacijų, kurios šiemet prisijungė prie mūsų renginio, galėjo vaikams pasiūlyti prisijungti prie jų veiklos per mokslo metus. Vis dėlto prisiminę, kad nuo idėjos gimimo iki renginio pradžios praėjo tik mėnuo, per daug dėl to neliūdime ir iš esmės esame labai patenkinti tuo, ką pasiekėme.