Seimas vieningai pripažino, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvos valstybės vadovas

Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažindamas, kad Lietuvos Respublika, kaip tarptautinės teisės subjektas, nebuvo sunaikinta visą 1940–1990 metų okupacijų laikotarpį ir išlaikė valstybės tęstinumą, pažymėdamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija – pamatinis konstitucinio lygmens okupuotos Lietuvos valstybės dokumentas – kartu su kitais 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, įteisino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį – visuotinio ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai organizaciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 2 straipsnio 2 dalies nuostata ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos nuostata, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba „buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“, konstatuodamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nužudžius Prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą, atliko kovojančių Lietuvos Gynybos pajėgų vado funkcijas ir buvo valstybės politinei išsivadavimo kovai vadovaujantis aukščiausias Lietuvos valstybės pareigūnas, pažymėdamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo pareigas atliko garbingai, o patekęs į okupanto nelaisvę nuo 1956 m. spalio 12 d. iki pat didvyriškos žūties 1957 m. lapkričio 29 d. liko ištikimas Lietuvos valstybei duotai priesaikai, pripažino, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 m. lapkričio 26 d. (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje) iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas.

Už tokį sprendimą Seimas balsavo vieningai.

Šaltinis: lrs.lt

Keli susiję:

Antitarybiniai elementai pirmaisiais pokario metais Lietuvoje užsiėmė politiniu banditizmu  

Prezidentė pagerbė žiauriais teroro aktais, gąsdinimais, šantažu pasižymėjusį klasės priešą