Seimo spaudos konferencijų salėje – liudijimai apie „dėdulės“ grupuotės (konservatorių) kriminalinius darbus

2018 m. sausio 3 d. įvyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime „Pirminės Lietuvos valstybės pamatų supuvimo priežastys“.

Dalyvauja Kovotojų už Lietuvą Sąjungos pirmininkas Vytautas Šustauskas ir antivalstybine veikla kaltinamas Žilvinas Razminas.

Spaudos konferencijos metu buvo dar kartą paviešinti nusikalstami faktai apie prieš Lietuvą veikiančią grupuotę (ir jai patarnaujančias tarnybas), šiandien realiai kontroliuojančią Lietuvos teritoriją.



Pranešimas spaudai

Provokacijų meistras Vytautas Landsbergis ir mūsų tolerancija šioms provokacijoms

Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr 01-2-00001-15, kurioje antivalstybine veikla kaltinamas ir šiaulietis Žilvinas Razminas. Jis kaltinamas ir tuo, kad turėdamas tikslą platinti atvyko apklausai į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, parsigabeno 5-ias proklamacijas „TAUTIETI“ ir jas viešai platino Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato patalpose tarnybiniuose kabinetuose Nr. 221, 321, 321 a, 334 ir 263. Prokuratūros nuomone, šiais savo veiksmais Ž. Razminas padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 121 str., 122 str. ir 170 str. 1 d.

Į 2015 m. LR VSD ir AOTD prie LR KAM „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą“ Žilvinas Razminas neįrašytas, tačiau įrašytas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrėjas bei narys Zigmas Vaišvila? Kodėl Z. Vaišvila, viešai kalbantis, kad Lietuvos Respublikos įstojimas į Europos Sąjungą buvo neteisėtas, nes referendume tam pritarė tik 57%, bet ne būtini 75% visų balso teisę turinčių mūsų piliečių, nėra teisiamas, o Ž. Razminas už tai teisiamas?

Manome, kad būtina atskleisti tokio Lietuvos valstybės pamatų supuvimo pirmines priežastis, visų pirma, Vytauto Landsbergio pomėgį provokacijoms ir mūsų toleranciją šioms provokacijoms.

1972 m. Šiaulių 5-os vidurinės mokyklos dešimtokas Zigmas Vaišvila dalyvavo Kryžkalnyje pastatyto skulptoriaus Broniaus Vyšniausko paminklo „Kryžkalnio motina“ atidengimo ceremonijoje. 8 m aukščio bronzinė skulptūra, vaizduojanti lietuvę moterį, laikančią ąžuolo šakelę, susprogdinta 1990-10-05 d. Tuometinis Lietuvos Laisvės Lygos Šiaulių skyriaus vadovas Žilvinas Razminas liudija, kad tai įvykdyta Vytauto Landsbergio nurodymu, kurį jam perdavė tuometinis Lietuvos Laisvės Lygos Kauno skyriaus vadovas Vytautas Šustauskas. Vytautas Šustauskas liudija, kad šį Vytauto Landsbegio nurodymą jam perdavė Vytauto Landsbergio nepakeičiamas padėjėjas Lietuvos Laisvės Lygos narys Andrius Tučkus, už šią provokaciją pažadėjęs 1000 USD atlygį. Kaip turėjo jaustis Žilvinas Razminas, gavęs šią užduotį iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simboliu tapusio asmens, tegali pasakyti jis pats. Nebent manyti, kad tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis žinojo daugiau, nei Žilvinas Razminas. Signatarė Nijolė Oželytė Kryžkalnio Motinos susprogdinimą pavadino labai žemu įvykiu ir nurodė, kad taip elgiasi Rusija. O kaip vertinti šios provokacijos užsakovus, Nijole Oželyte? Ar vis dar siūlysi jiems statyti biustą Vilniaus Lukiškių aikštėje? Negirdėjome, kaip šį vandalizmo aktą vertina Andrius Tučkus ir Vytautas Landsbergis.

Vytautas Šustauskas knygoje „Laisvė ir kraujas“ (Kaunas, Smaltija, 2006) liudija, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje savanoriai iš Panevėžio jam siūlė imtis sunaikinti 10 pagrindinių Vytauto Landsbergio politinių oponentų – A. M. Brazauską, K. D. Prunskienę, V. Beriozovą ir kitus. Ranka surašytame sąraše buvo nurodytos ne tik pavardės, bet ir vietos, adresai, kur šie asmenys gali slėptis.

Audrius Butkevičius liudija, kad prieš 1991 m. sausio 13-ąją LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis nurodė Audriui Butkevičiui nuimti jo skirtą apsaugą LR Ministrui Pirmininkui Albertui Šimėnui. Albertas Šimėnas dingo su LR AT Apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo skirtu apsaugos darbuotoju. Į Aukščiausiąją Tarybą sugrįžęs Albertas Šimėnas atsisakė kalbėti su bet kuo, išskyrus Vytautą Landbergį. Zigmas Vaišvila liudija, kad po šio pokalbio Vytauto Landsbergio kabinete jis pamatė Albertą Šimėną, kuris buvo nepanašus į save.

Norvegų tauta, pasipiktinusi dėl Nobelio Taikos premijos skyrimo TSRS Prezidentui Michailui Gorbačiovui, Norvegų tautos taikos premiją skyrė lietuvių tautai, kuri 1991 m. sausyje apgynė Lietuvos laisvę. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis nusprendė, kad jis turi valdyti šią, lietuvių tautai skirtą, premiją.

Zigmas Vaišvila liudija, kad prasidėjus kariniam pervesmui Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio Vytautas Landsbergis ir Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius Ministro Pirmininko pavaduotojui Zigmui Vaišvilai nurodė pasislėpti ir organizuoti Vyriausybės veiklą pogrindyje. Per keletą parų, kada Zigmas Vaišvila nebuvo darbo vietoje, jis buvo atleistas iš Vyriausybės aparato vadovo pareigų, buvo padalinta daug lėšų, priimtas ne vienas kontraversiškas Vyriausybės nutarimas. Zigmas Vaišvila liudija, kad jo grįžimas į darbą buvo sutiktas įniršiu.

1991 m. rugpjūčio 23 d. Vytautas Landsbergis, kalbėdamas mitinge prie dabartinės M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos, pakvietė minią veržtis į TSRS KGB rūmus Vilniuje, nors žinojo, kad šiuose rūmuose yra TSRS KGB pasieniečių kuopa, kuriai įsakyta šaudyti į visus įsiveržusius. Zigmas Vaišvila liudija, kad tik po jo įsikišimo Vytautas Landsbergis sustabdė žmones.

Zigmas Vaišvila liudija, kad analogišką provokaciją Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis vykdė 1991-03-19 d. naktį ir dieną, be perstojo reikalaudamas, kad Lietuvos VRM šturmuotų TSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldaus Vilniaus OMON bazę ir išlaisvintų joje įkalintą Lietuvos Krašto apsaugos departamento vadovą Audrių Butkevičių. Tuo metu Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila ir Lietuvos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Petras Liubertas TSRS vidaus kariuomenės divizijos 3404 štabe dėl Audriaus Butkevičiaus išlaisvinimo derėjosi su šios divizijos vadu Aleksandru Žitnikovu, telefonais su TSRS Vyriausybe ir TSRS vidaus kariuomenės vadovybe. Zigmas Vaišvila šių derybų metu nuolat įtikinėjo Vytautą Landsbergį eiti pailsėti, o vidaus reikalų ministro pavaduotojui Arvydui Svetulevičiui nurodinėjo nevykdyti nuolat Vytauto Landsbergio kartojamų nurodymų šturmuoti Vilniaus OMON bazę.

Audrius Butkevičius liudija, kad iš Vilniaus OMON vado Boleslovo Makutinovičiaus ir štabo viršininko Vladimiro Razvodovo sužinojo, jog apie tai, kur ir kada tą dieną vyko Audrius Butkevičius, Vilniaus OMON-as gavo iš Vytauto Landsbergio sekretoriato.

Iš LR Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo knygos „Pėstininko užrašai“ (Vilnius, VĮ Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2012) Zigmas Vaišvila sužinojo knygos autoriaus patvirtinimą, kad Artūras Skučas ir Vytautas Landsbergis dar prieš įvykius žinojo, jog 1990-04-20 d. VĮ „Spauda“ spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje TSRS kariškiai panaudos karinę jėgą, nors 1990-04-04 d. Spaudos rūmuose nesusipratimai buvo išspęsti taikiai. 1990-04-20 d. į spaustuvę įsiveržusios TSRS vidaus kariuomenės specialios paskirties kuopos kariams divizijos 3404 štabo viršininkas Dmitrijus Mironenko tiesiogiai nurodė pulti LR Aukščiausiosios Tarybos ir TSRS liaudies deputatą Zigmą Vaišvilą. Šias aplinkybes patvirtina ir Sausio 13-osios bylos 4 ir 5 tomai, su kuriais Zigmui Vaišvilai leista susipažinti.

Šios baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad LR Generalinio prokuroro Artūro Paulausko nurodymu baudžiamoji byla dėl 1990-04-20 d. TSRS kariškių įvykdytų nusikaltimų 1990-05-25 d. buvo perduota TSRS karinei prokuratūrai. Baltarusijos prokuratūrai Lietuvos prokuratūra perdavė ir Lietuvos pasieniečio Gintaro Žagunio nužudymo bylą.

LR Ministro Pirmininko pavaduotojui ir LR VSD vadovui Zigmui Vaišvilai išvykus į komandiruotę į Prancūziją ir Urugvajų dėl Lietuvos priėmimo į INTERPOL-o organizaciją, LR VRM specialios paskirties būrys „Aras“, saugojęs perimtus KGB rūmus Vilniuje, kuriuose Lietuvos Vyriausybė vykdė perimto KGB turto ir dokumentų inventorizavimą, buvo pakeistas į krašto apsaugos sistemos „Geležinio vilko“ Panevėžio batalionu. Tuo metu iš KGB rūmų Vilniuje ir buvo išvežti maišai su KGB dokumentais apie Lietuvos inteligentiją ir išeiviją. LR Aukščiausioji Taryba dėl to apkaltino tuo metu Lietuvoje nebuvusį Zigmą Vaišvilą. Dar Zigmo Vaišvilos komandiruotės metu Artūras Skučas ir Vytautas Landsbergis iš Reginos Vaišvilienės reikalavo, kad Zigmas Vaišvila atsistatydintų.

Zigmui Vaišvilai grįžus naktį iš Urugvajaus nebuvo leista išsimiegoti, jis turėjo nepasiruošęs gintis nuo jam paskelbtos interpeliacijos dėl dokumentų išvežimo iš KGB rūmų Vilniuje.

Nepavykus interpeliacijai prieš Zigmą Vaišvilą, viena po kitos buvo daromos LR VSD reorganizacijos, 1992 m. gegužę pasibaigusios Zigmo Vaišvilos atleidimu iš LR VSD vadovų.

Zigmas Vaišvila liudija, kad jis, kaip ir a.a. signatarė Birutė Nedzinskienė, ne kartą Vytauto Landsbergio prašė, kad šis inicijuotų Aukščiausioje Taryboje a.a. signataro Balio Gajausko vadovaujamos komisijos darbo reglamento patvirtinimą, aiškiai nustatytų, ką ši komisija turi daryti, kad kiekvienas komisijos narys neveiktų tik savo nuožiūra. Tačiau Vytautui Landsbergiui, matyt, priimtiniau buvo KGB rūmuose buvusią informaciją ir dokumentus naudoti.

Zigmas Vaišvila liudija apie Artūro Skučo patvirtinimą dėl Vytauto Landsbergio nurodymu „Lietuvos aide“ paskelbtą straipsnį apie Vitą Tomkų. Straipsnis atitiko sufabrikuotą medžiagą, rastą KGB kompiuteriuose Vilniuje. Zigmas Vaišvila liudija, kad šią informaciją turėjo tik LR VSD ir LR AT Apsaugos skyrius.

A.a. signatarės Birutės Nedzinskienės, taip pat dirbusios Aukščiausios Tarybos komisijoje KGB veiklai tirti, rašytiniuose tekstuose (Birutė Nedzinskienė, VĮ Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2015, Vilnius) liudijama ta pati karti ir Vytautui Landsbergiui nenaudinga tiesa.

Neįvykus 1992-05-23 referendumui dėl LR Prezidento institucijos atkūrimo, Vytautas Landsbergis garsiajame mitinge Lietuvos piliečius pavadina „šunauja“, dėl jo asmeninių stiprios galios prezidentinių ambicijų neįgyvendinimo anksčiau laiko 1992-10-25 d. veiklą baigia Lietuvos Aukščiausioji Taryba, išrenkamas Lietuvos Seimas, kuriame daugumą laimi buvusieji – komunistinė nomenklatūra.

Zigmas Vaišvila liudija, kad 1993 m. vasaryje Vytauto Landsbergio nurodymu KGB rūmuose rastą informaciją apie a.a. Stasį Lozoraitį, kuria disponavo tik LR VSD ir LR AT Apsaugos skyrius, Artūras Skučas perdavė a.a. Vladimirui Beriozovui. Tai įvyko prieš 1993 m. LR Prezidento rinkimus. Ilgametis Lietuvos ambasadorius Vašingtone Stasys Lozoraitis, naktį iš 1991-03-10 į 1990-03-11 telefonu įtikinęs būsimą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Vytautą Landsbergį nedelsti ir skelbti Nepriklausomybės atkūrimo Aktą nelaukiant 1990-03-12 d. Kremliuje prasidedančio neeilinio TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, Zigmui Vaišvilai patvirtino žinojęs apie KGB dokumentų apie jį perdavimą Algirdo Brazausko komandai. Stasį Lozoraitį vadinome mūsų Vilties Prezidentu.

Zigmas Vaišvila ir Audrius Butkevičius liudija, kad 1992 m. liepą Lietuvos valstybės gynimo tarybos posėdyje Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pavedė Ministro Pirmininko pavaduotojui Zigmui Vaišvilai skirti lėšas lengvos ginkluotės pirkimui iš Rusijos. Paaiškėjus, kad šis sandoris įgyvendinamas per tarpininkus privačią a.a. G. Konopliovo korporaciją „Lietverslas“ ir jo banką „GeKa“ (vėliau – „Tauro“ bankas), Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila šias privačias struktūras pašalino iš sandorio ir įgyvendino sandorį per valstybinį Lietuvos ginklų fondą. Iš G. Konopliovo atėmus dokumentus, paaiškėjo, kad šiuo 52,35 mln. USD dydžio lengvosios ginkluotės ir šaudmenų sandoriu dangstytas 1,675 mlrd. USD sandoris, kuriuo be lengvosios ginkluotės Lietuvos vardu turėjo būti perkami 66 lėktuvai (20 vnt. SU-25, 2 vnt. SU-25UBK, 20 vnt. MiG-29, 2 vnt. MiG-29UB, 20 vnt. SU-27, 2 vnt. SU-27UBK), 40 vnt. sraigtasparnių Mi-8MT, 6 vnt. sargybos laivų PSKP, aibė automobilių, kurie turėjo būti perparduoti vienai arabų valstybei. „Ostankino“ televizijos „Vzgliad“ („Požiūris“) laidoje „Politbiuras“ demonstruoti Lietuvos valstybės raštai, kuriais Lietuvos valstybė buvo suteikusi įgaliojimus „Lietverslui“ vykdyti šį sandorį ir teisę firminiuose blankuose naudoti Lietuvos valstybės herbą. Po šios laidos ELTA paskelbė buvusio LR Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus pranešimą spaudai, kad dėl visko kaltas Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Po 1992-10-25 d. Vytauto Landsbergio komandos pralaimėtų Lietuvos Seimo rinkimų, naujai (senai) valdžiai nusprendus LR AT Apsaugos skyrių perduoti LR VRM-ai, Artūras Skučas ir didžioji dalis šio skyriaus vadovaujančių darbuotojų neteko darbo. Juos įdarbino „Tauro“ bankas. Dalis jų vėliau buvo nuteisti. 1997-06-23 d. Genadijus Konopliovas nusišovė. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvo ir kiti „Tauro“ banko darbuotojai, prieš tai dirbę LR AT Apsaugos skyriuje.

LR AT Apsaugos skyriaus darbuotojai, saugoję Ministro Pirmininko pavaduotoją Zigmą Vaišvilą, prisipažino jam gavę LR AT Apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo nurodymą pranešinėti viską apie Zigmą Vaišvilą. Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius raštu kreipėsi į a.a. Balį Gajauską dėl Ministro Pirmininko pavaduotojo Zigmo Vaišvilos bendradarbiavimo su TSRS KGB nustatymo. 2017 m. Zigmas Vaišvila gavo LR Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą, patvirtinančią, kad nėra duomenų apie jo bendradarbiavimą su TSRS ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Protestuodami dėl Vytauto Landsbergio prarastos valdžios, 1993-07-31 ginkluoti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoriai savavališkai išėjo į pakaunės Altoniškių mišką. Jiems vadovavo Jonas Maskvytis. Faktiškai tai buvo nevykęs valstybės perversmo bandymas - maištaujantys savanoriai atsisakė prisiekti naujai išrinktajam LR Prezidentui Algirdui Brazauskui, kuris vėliau liudijo, kad buvo sulaukęs tiesioginių grasinimų savo gyvybei.

Audrius Butkevičius nedelsdamas grįžo iš Turkijos, pasirašė įsakymą dėl jų grįžimo į dislokacijos veitą ir Altoniškių miške susitarė su savanoriais, kad jie nutraukia maištą. Audriui Butkevičiui susiskambinus su Sauliumi Pečeliūnu, šis susiekė su Vytautu Landsbergiu. Po to savanoriai tęsė maištą.

Vytautas Landsbergis knygoje apie 1993 m. savanorių maištą rašė, kad savanoriai su ginklais į mišką išėjo grybauti, tačiau kažkodėl dėl maišto apkaltino Rusiją. Prieš keletą metų LRT laidoje, kurią vedė Audrius Siaurusevičius, atsakant į Audriaus Butkevičiaus klausimus, a.a. Algirdas Patackas patvirtino pakaunės miško savanorių veiksmų derinimą su Vytautu Landsbergiu ir kitasi parlamentarais. Seimo nario ir signataro Nikolajaus Medvedevo vadovaujami parlamentarai įtikino savanorius baigti maištą. Tai įvyko 1993-09-22 d.

2000-10-02 d. Kauno apygardos teismas Joną Maskvytį nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme už neteisėtą šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų įsigijimą, laikymą ir realizavimą. 1993-10-30 d. netoli maištininkų stovyklos sodyboje nušauta Žaneta Sadauskaitė. Kaltu pripažintas vienas buvusių maištininkų Haroldas Valaitis. Pasibaigus savanorių maištui, buvo suimtas jo dalyvis Remigijus Kuršas. Jis pabėgo iš areštinės ir netrukus rastas iškritęs iš trečio aukšto.

1994-11-06 d sprogdintas Bražuolės geležinkelio tiltas. Laimingas atsitiktinumas padėjo išvengti dviejų traukinių avarijų. Geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys. 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius.

1997-01-31 d. nužudytas Juras Abromavičius, tyręs pakaunės savanorių maištą. Šio nužudymo bylą tyręs prokuroras A. Marcinkevičius buvo nušalintas nuo tyrimo. 2007 m. gruodį Seimas balsų dauguma pritarė Seimo komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms. Jose teigiama, kad „J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais“. Komisijos išvadose taip pat teigiama, kad J. Abromavičius buvo surinkęs duomenų apie savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą. Prokuratūra tyrimą dėl J. Abromavičiaus nutraukė 2006 m. rugsėjį, konstatavus, kad J. Abromavičiaus žmogžudystę įvykdęs asmuo pats yra nebegyvas, o su konservatoriais susijusių įtariamųjų žmogžudystės užsakymu kaltei įrodyti nesurinkta pakankamai įkalčių, todėl bylos tyrimas sustabdytas. J. Abromavičiaus nužudymo bylos senaties terminas suėjo 2017 m.

1997 m. vasarą maudydamasis nuskendo maišto dalyvis Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas; mirė karininkas Gediminas Pulokas. 1997-12-10 d. nusišovė Juro Abromavičiaus nužudymo bylos įtariamasis Vladas Grybauskas. 1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.

Tėvynės Sąjungą (Lietuvos konservatorius) Vytautas Landsbergis ir jo bendraminčiai įkūrė 1993-05-01 d.

1998-09-11 d. konservatorių ir krikščionių demokratų daugumos LR Vyriausybė pasirašė su „Williams International“ laikinąją „Mažeikių naftos“ valdymo sutartį, 1999-10-29 d. - taip vadinamą „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartį, kuria šiai JAV įmonei atiduoti 33% „Mažeikių naftos“ akcijų ir įmonės valdymas, suteika aibė lengvatų, o Lietuvos valstybė šiai įmonei paskolino per 1,5 mlrd. Lt. 1999 m. „Mažeikių nafta“ patyrė 89,8 mln. Lt nuostolį, 2000 m. - 147,6 mln. Lt, 2001 m. - 287,7 mln. Lt, 2002 m. - 185,2 mln. Lt. Įmonę pradėjus valdyti Yukos, 2003 m. „Mažeikių nafta“ jau gavo 275,2 mln. Lt pelną.

LR Privatizavimo fondas už „Mažeikių naftos“ 33% akcijų paketo perleidimą amerikiečiams negavo nė lito. 75 mln. USD buvo pervesti į „Mažeikių naftos“ sąskaitą Londone, o tokiai pat sumai išrašytas vekselis liko neapmokėtas. Lietuvos valstybė negavo nė lito ir šių lėšų nereikalavo. 2002-06-18 sutartimi už 150 mln. USD „Mažeikių naftą“ valdymą perėmė Rusijos koncernas Yukos („Williams International“ – 26,86% akcijų, Yukos - 26,86% akcijų, Lietuvos Vyriausybė – 40,66% akcijų). Lietuvai priklausisių akcijų likučio pardavimas Lenkijos valstybiniam koncernui „Orlen“ – jau Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko “nuopelnas”.

2000-07-06 d. nužudyti buvęs „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonsas Galminas. Gedeminas Kiesus neigė blogą finansinę „Mažeikių naftos“ būklę.

2006-08-23 d. nužudytas Vytautas Pociūnas, kuris, kaip VSD pareigūnas, domėjosi Lietuvos ekonominiais klausimais. Vytautas Landsbergis nedelsiant apkaltino Baltarusiją. Praėjus savaitei po Vytauto Pociūno žūties, Baltarusijos Generalinė prokuratūra Minske įvykusioje spaudos konferencijoje paskelbė, kad ji paskelbs, kas ištikrųjų įvyko, jei Lietuva tęs šios temos politizavimą. Vytautas Landsbergis buvo 2007 m. Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo dėl Vytauto Pociūno sudarytos darbo grupės nariu. Darbo grupė buvo paleista dėl neveikimo.

Daug beprasmių šių provokacijų aukų.

2009 m. Vytautas Landsbergis nustebino konservatorių partiją ir Lietuvą, pasiūlęs Lietuvos Prezidentu rinkti Dalią Grybauskaitę, kuri, kaip paaiškėjo, iki šiol yra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. Nuolatinis “Regnum.ru” autorius, Lietuvos ekspertas Viktoras Olžičius 2009-05-11 atvirai skelbė reveransus šiai kandidatei, pristatydamas ją, kaip kovotoją su klanais ir oligarchais. “Klanai desperatiškai bando sustabdyti eurokomisarės Dalios Grybauskaitės triumfo žygį”, “eurokomisarės kompromitacijos kampanija” užsiima “profesionalūs polittechnologai” - paminėtas Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Zigmo Vaišvilos interviu “Balsas.lt”. LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės “nuopelnų” Lietuvai sąrašas – labai didelis.

Vytautas Landsbergis nepaaiškino, kodėl Stasys Lozoraitis LR Prezidento rinkimų kampanijos metu buvo apgyvendintas „Draugystės“ viešbutyje, kurio visuose kambariuose dar KGB buvo įrengusi pasiklausymo aparatūrą. Vytautas Landsbergis neatsakė ir į signatarės Birutės Nedzinskienės viešą klausimą jam, kodėl derybos dėl Lietuvos stojimo į NATO su NATO pareigūnais vykdavo „Karolinos“ viešbutyje, kurio savininku tuo metu buvo KGB padalinio Lietuvoje skyriaus, sekusio Sąjūdžio veiklą, buvęs vadovas Petras Vozbutas?

Po 2012-10-14 referendumo, kuriuo mūsų tauta nusprendė, kad AE Lietuvoje nebebus statomos, Vytautas Landsbergis tautą išvadino „kurdupeliais“, „vaikų darželiais“ ir kitais panašiais epitetais. Po šio Lietuvos referendumo Rusija sustabdė Baltijos AE statybą Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje. Prieš 2014-06-29 d. Žemės referendumą Vytautas Landsbergis visiškai nebesivaldė, referendumo iniciatorius išvadino „refrendūmininkais“, kuriuos nusamdė Rusija, atvirai pasisakė prieš konstitucinę tautos teisę spręsti bet ką šioje valstybėje.

Vytautai Landsbergi, kas Jūs esate? Jums buvo patikėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simbolio – LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko - vaidmenys. Ir atsakomybė. Vytautas Landsbergis šį Sąjūdžio ir Tautos mandatą išnaudojo savanaudiškais tikslais, pardavė Sąjūdžio vardą, idėjas, idealus ir siekius, galop – ir visą lietuvių tautą. Vytauto Landsbergio provokacijų prieš Lietuvą sąrašą galima ir būtina surašyti. Nes Vytautas Landsbergis ir jo konkurencija su Algirdu Brazausku paklojo šiuos supuvusius Lietuvos valstybės pamatus, suskaldė tautą ir vis kiršina ją.

Svarbu žinoti ir tai, kodėl KGB generolas Stanislavas Caplinas neįrašė Vytauto Landsbergio į 1990 m. balandyje parengtą planą „Metel“(„Pūga“), kuris turėjo būti įgyvendinamas, paskelbus „Ypatingąją padėtį“. Jame išvardinti 273 tarybinei santvarkai pavojingi asmenys, o Romuladas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Zigmas Vaišvila, Arvydas Juozaitis, Romas Gudaitis, Petras Vaitiekūnas, Alvydas Medalinskas, Artūras Skučas, Antanas Terleckas pripažinti ypač pavojingi, kuriuos tikslinga likviduoti. Tarp 273 yra 7 buvę TSRS liaudies deputatai. Planui įgyvendinti buvo sudaryta 50 vykdytojų grupių.

Susiję:

Unikalūs kadrai be komentarų: buvusio Aukščiausiojo Sovieto pirmininko kalba ir tai, ko neleido pasakyti P. Gražuliui  

Konservatorių ryšiai su teroristine grupe – akivaizdūs