Senasis tiltas

Kodėl Mostaro tilto replika netapo susitaikymo simboliu

Lapkričio 9 dieną sukako 20 metų, kai buvo sugriautas Senasis tiltas Mostaro mieste, Bosnijoje ir Hercogovinoje. Tiltą Bosnijos karo metu sunaikino tankų sviediniai, paleisti iš Kroatijos kovotojų tankų.

Tačiau šią nemalonią sukaktį paminėjo tik dalis miesto gyventojų. Nuo karo laikų taip ir liko dvi stovyklos: kroatai ir bošniakai, Bosnijos musulmonai. Mostaras, kaip ir Mitrovica Kosovo šiaurėje, kaip Kipro Nikosija, yra vienas iš trijų etninėmis linijomis padalintų miestų Europoje. Unikalus akmeninis tiltas, osmanų pastatytas 16 amžiuje ir įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, kažkada buvęs Mostaro miesto ir jo daugianacionalinės vienybės simboliu, po atstatymo, kaip tikėtasi, netapo gyventojų susitaikymo simboliu.

Per dvi 1993 metų lapkričio dienas Bosnijos kroatų kariuomenė paleido į tiltą 86 sviedinius. Akmeninė konstrukcija, iki tol stovėjusi 427 metus, visiškai subyrėjo ir nuvirto į Neretvos upę. Tą momentą nufilmavo kelios kino kameros.

Buvę Kroatijos politikai ir kariškiai iki šiol skelbia įvairias teorijas. Neva, tiltas pats sugriuvo dėl lietaus, kad jo sunaikinimas yra Jugoslavijos liaudies armijos veiksmų 1992-iais išdava, neva, Bosnijos musulmonai po tiltu pakišo sprogmenis, o vėliau apkaltino kroatus.

Tie ginčai tęsiasi iki šiol, o tiltas, 2004 metais atstatytas už gautas užsienyje aukas, tiksli osmanų tilto replika, kelia įvairias emocijas. Kasmet lapkričio 9 dieną bošniakų mokyklų moksleiviai iš rytinės Mostaro dalies išeina ant tilto ir meta gėles į Neretvos upę. Miesto administracija, bendra abiems miesto dalims, šioje ceremonijoje nedalyvauja. Kroatai iš vakarinės Mostaro dalies su gėlėmis prie tilto neateina.

Sugriovimo metinės taip pat buvo pažymėtos vietos sportininkų šuoliais nuo tilto iš 20 metrų aukščio. Tai tradicinis ritualas, besitęsiantis šimtmečiais ir garsinantis miestą. Buvusioje Jugoslavijoje šuolių nuo senojo tilto varžybas visada transliuodavo valstybinė televizija.

„Naujas Senasis tiltas nesugrąžino prieškarinio Mostaro dvasios“, – pasakė Laisvosios Europos radijui garsus kroatų rašytojas, Bosnijos ir Hercogovinos Mokslo ir meno akademijos narys, tarptautinio PEN klubo garbės pirmininkas Predragas Matvejevičius. Jis kilęs iš Mostaro, motina – kroatė, tėvas – rusų emigrantas.

Praėjo 20 metų. Tačiau tokios žaizdos nelengvai gyja. Senasis Mostaro tiltas atliko įvairias funkcijas: humanitarinę, istorinę, pilietinę, jungdamas du Neretvos krantus. Istoriškai miestas susiformavo taip, kad jame buvo kvartalai, kuriuose gyveno daugiausia musulmonai, ir kvartalai, kuriuose buvo daugiausia serbai ir kroatai.

Sugriovus tiltą, pasklidus daugybei mitų apie jo sunaikinimą (juk reikia kažkam užkrauti kaltę), savo vaidmenį tiltas atlieka tik iš dalies. Jis netarnauja miesto piliečių susitelkimui. Pasitaikydavo, kad pereiti iš vieno kranto į kitą būdavo net pavojinga ir nemalonu. Dabar nebepavojinga, tačiau ne visada malonu.

Pastaruoju metu P. Matvejevičius labai retai ir su skaudančia širdimi lanko gimtąjį miestą.

Dabar tiltas, regis, atlieka tik turistinę funkciją. Turistai iš Dubrovniko atvyksta dideliais autobusais ir žiūri į tiltą. Kartais jie mato jaunuolius, kurie turi drąsos nušokti nuo tilto į vandenį, kad parodytų: „Štai kokie mes, Mostaro gyventojai!“

Šalia tilto stovi keletas kioskų, kurie pardavinėja papuošalus ir suvenyrus, dažniausiai kičą, tačiau kartais tai vienintelis būdas žmonėms užsidirbti. Mostare nėra pramonės.

Kai einu pro Mostaro mečetes, kurios buvo sugriautos, ar kylu link stačiatikių cerkvės, kuri taip pat buvo sugriauta iki pamatų, matau, kad jos atstatytos iš kitos rūšies akmenų; ir katalikų šventykla taip pat stipriai nukentėjo. Kas kėsinasi į šventoves, kėsinasi į kažką labai esminio. O čia pasikėsino į šventoves ir į tiltą, tokį neįprastą, tokį originalų, tokį simbolinį.

Tai prisiminimai.

Mes skirdavome pasimatymus, sakydami: „Susitiksime prie Senio!“ Patys drąsiausi nuo jo šokinėdavo. Kiek prisiminimų su juo susiję! 1941 metais, kai man buvo devyneri, mes žinojome, kad tiltas užminuotas. Italai jį buvo prijungę prie savo karinės zonos. Tiltas buvo užminuotas, tačiau italai taip ir nedavė įsakymo jį susprogdinti. Kai 1993 metais tiltas nuvirto, aš buvau Prancūzijoje, dėsčiau Sorbonoje. Gerai pamenu, kaip išgirdau per radiją: „Mostare sugriautas tiltas“. Aš pasakiau, kad to negali būti, jokios naudos iš jo nugriovimo – negalima griauti tokio istorinio statinio! Tačiau vėliau aš pamačiau per televizorių, kaip krenta sviediniai ant tilto... Iš pradžių atrodė, kad tiltas išlaikys, nesugrius, tačiau kitą akimirką viskas sugriuvo. Nežinau, kaip, bet tą momentą viskas sugriuvo ir mano gyvenime! Aš sėdau ir parašiau esė, kuris kitą dieną buvo išverstas į 20 pasaulio kalbų. Ir po to ilgai mane buvo apnikusi depresija.

„Kai griūva tiltas, krantuose dažniausiai pasilieka nuolaužų, – rašė P. Matvejevičius 2004 metais, kai tiltas buvo atstatinėjamas. – Iš pradžių mums atrodė, kad kai jis sugriuvo, nieko neliko. Jis su savimi nusinešė į vandenį dalį uolos, virš jos iškilusius akmeninius bokštelius ir dalį Hercogovinos žemės. Vėliau mes matėme abiejuose krantuose tikras žaizdas, gyvas ir kraujuojančias.“

P. Matvejevičius keletą kartų buvo atvažiavęs į Mostarą per karą, lankėsi ten ir pusmetį iki Senojo tilto sugriovimo.

Mostare man nutiko keistas dalykas. Aš vaikščiojau ir žiūrėjau į sugriautus namus, pastatus ir šventyklas. Nuėjau pasižiūrėti į seną stačiatikių cerkvytę, esančią ant kalno už visiškai sugriautos cerkvės. Ji įkasta į žemę, todėl ir išliko. Osmanų valdytojai davė leidimą statyti su sąlyga, kad ji nebūtų matoma. Aš pasibeldžiau į duris. Ilgai niekas neatidarė, o paskui pasirodė nedidelio ūgio žmogus. Aš paklausiau, ar pavyko išgelbėti ikonas. Jis atsakė manąs, kad jos išgelbėtos, ir pridūrė: „Žinote, man nemalonu apie tai kalbėti, aš musulmonas. Mano vardas Redžepas, aš albanas. Čia negalėjo sargybiniu palikti nei serbo, nei kroato. Aš nepriklausau Mostaro tautoms, todėl mane ir paskyrė saugoti cerkvės“.

Prisimindamas šį pokalbį, aš žiūrėjau į sugriautą Senąjį tiltą.

Ar gali Mostaras ir vėl tapti ta praeitimi, labiausiai etniškai susimaišiusiu ir tolerantiškiausiu miestu, kokiu jis buvo anų laikų Jugoslavijoje, iki savo simbolio – Senojo tilto – sugriovimo?

Aš noriu tikėti, kad Mostaras gali būti toks, koks buvo, ir be Senojo tilto. Tačiau tai atsitiks negreit. Šalia daugelio dorų miestelėnų, pasirengusių bendram gyvenimui, yra ir žiaurių, primityvių, agresyvių žmonių, kurie tik ir laukia, kad vakarų Hercogovina atsiskirs ir prisijungs prie Kroatijos, o rytiniai Bosnijos ir Hercogovinos rajonai – prie Serbijos. Tad neverta tikėtis teigiamų procesų artimiausiu metu. Ir mes su liūdesiu eisime per atstatytą Senąjį tiltą. Žiūrėsime į naujus akmenis – ne tokius, kaip tie, kuriuose atsispindėjo šimtmečiai, ne tuos, kurie liko mano atmintyje. Tai – kitas tiltas.

Kairėje: žmonės eina kybančiu tiltu po 16 amžiaus Senojo tilto sunaikinimo 1993 metais. Dešinėje: naujasis tiltas 2013 metais. Jo statyba buvo baigta 2004-iais, replikos kaina 15,4 milijonai dolerių. Pinigus skyrė Pasaulio bankas (kaip paskolą) ir tarptautiniai rėmėjai.

Visuomenės nuomonės Mostare apklausa parodė, kad 80 % jo gyventojų šiandien savo miestą laiko daug labiau susiskaldžiusiu nei kada nors anksčiau.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: svoboda.org