Sirijos tragedijos paraštėse

Sirija ir jos žmonės šiuo metu išgyvena sunkiai nusakomą tragediją – kraujo upės, masinės žudynės, jau pora milijonų pabėgėlių. Sirijos valdžia vienu metu perlenkė lazdą, bandydama užgniaužti kylantį masinį nepasitenkinimą, ir susilaukė ginkluoto atsako. Pamažu šalis nuvairavo į pilietinį karą: sukilėlių grupuotės veikia savarankiškai, vis dažniau savo įniršį nukreipdamos prieš krikščionis. Nors niekas negali pasakyti, ar tai sukilėliai, ar banditai, ar kokių spectarnybų samdiniai, kurių tikslas – didinti katastrofos apimtį ir mažinti valstybės atsikūrimo galimybes.

Žiniasklaida mirgėte mirga žiniomis apie Siriją ir įvykius arabų pasaulyje, tačiau iš gausybės kalbų sunku susidaryti bendresnį geopolitinio vyksmo vaizdą ar suvokti, kaip ir kodėl susikerta didžiųjų pasaulio galių interesai. Neaiškios ir arabų pasaulio raidos tendencijos, tačiau nesunku įžiūrėti vieną dalyką: nepaprastai greitai sumenko arabų valstybių, taip pat jų politinio bendradarbiavimo galia. Galima tvirtinti, kad vadinamąjį „arabų pavasarį“ išgyvenusios valstybės dar ilgai gaiveliosis. Įvykiai painūs, daugybė užkulisinių veikėjų, politinių ir ekonominių interesų. Ryškūs žiniasklaidoje plūduriuojantys vaizdai, tačiau sunkiai, ypač tolimam stebėtojui, pagaunamos vyksmų prasmės bei logikos nuotrupos. Tad siūlau atkreipti dėmesį į keletą tarsi akivaizdžių, tačiau žiniasklaidos nutylimų dalykų.

Šiame regione vienas įtakingiausių veikėjų yra Jungtinės Amerikos valstijos. Apie šios šalies interesus būtų galima daug ir nuobodžiai kalbėti, tad išskirsiu tik vieną, mano manymu, svarbiausią – Izraelio saugumą. Kad ir kokių tikslų šiame regione siektų, kad ir kokius savo nacionalinius interesus gintų, JAV niekada neužmiršta esminio – stiprinti Izraelio saugumą. Toks yra egzistencinis ir pačios žydų valstybės tikslas. Izraelio saugumas priklauso nuo didžiųjų arabų valstybių ir apskritai arabų pasaulio galios ir vieningumo, todėl visiškai suprantamas esminis politinis šios valstybės tikslas – silpninti didžiąsias arabų valstybes, ypač kaimynes, su kuriomis saisto sienos ir karinių konfliktų patirtis. Tokia, beje, yra ir didžiųjų pasaulio valstybių „darbotvarkė“ – besąlygiškas svetingumas ir atlapaširdiškumas yra ne tik kvaila, bet ir pražūtinga politinė nuostata. Izraelis yra stiprus ir išmoningas šio regiono ir regimos, ir publikai neprieinamos politikos veikėjas. Veikiama įvairiais lygmenimis, tad ir specialiųjų tarnybų.

Sirijoje išsirutuliojęs konfliktas yra tarsi jos vidaus reikalas, tačiau Sirijoje susiduria kai kurių pasaulio galingųjų interesai, tarp jų ir žydų valstybės. Tad galima numanyti, kad tarp konfliktuojančių esama ir atliekančių ne tik savo matomus, bet ir nematomus, vienų ar kitų užsakovų diktuojamus vaidmenis. Todėl sunku nustatyti, kas ir kaip panaudojo cheminį ginklą. Norint ramia sąžine bausti Asado režimą, reikėtų gauti įrodymų, kad politinė ir karinė vadovybė davė įsakymą jį panaudoti. Miestuose ir regionuose vykstančiose kovose kai kurie daliniai įgauna didelį savarankiškumą, tad gali imtis ir cheminių ar dar kokių iniciatyvų. Juolab kad niekas negali būti tikras, ar šitai nėra atliekama kažkieno užsakymu. Atkreiptinas dėmesys į užsienį bėgančius aukšto rango Sirijos kariškius ir politikus – saugūs gali jaustis tik turintys tam tikrų nuopelnų, antraip, jie patys tikriausi karo nusikaltėliai. Neguodžianti išvada: pasaulio bendruomenė neturi išeities – reikalinga vieša bausmė už tokio ginklo naudojimą. Tad bausmę turėtų nulemti esminiai interesai, o ne humanitariniai ar dar kokie svarstymai.

Kas įvyks „nubaudus“ Sirijos režimą? Gal įsivyraus taika ir demokratija, o iš pabėgėlių stovyklų namo patrauks vargų ir netekčių kankinami sirai? Manau, neatsiras taip manančių. Visi nujaučia, kad valdantieji kausis iki galo, nes ant kortos pastatytos ne tik jų, bet ir visų jų giminaičių iki kažkelintos kartos gyvybės. Juk skerdynės jau vyksta. Žlugus režimui prasidės negailestinga kova dėl valdžios, dėl teritorijos ir turtų dalybų. Čia ir „Al Kaidai“ bus kur pasireikšti. Apie būsimą demokratinę provakarietišką Siriją gali kalbėti tik visiški cinikai. Silpna kaip valstybė, stokojanti valstybinės karinės mašinos Sirija gaiveliosis draskoma konfliktų, kovų ir žudynių. Ji jau niekam nekels jokios karinės grėsmės, tad nebegalės net prisiminti ir Golano aukštumų. Suprantama, pasienyje kils naujų grėsmių, tačiau jos nepalyginamai menkesnės nei ta, kurią kėlė prieš kelerius metus besiplėtojanti Irano ir Sirijos  draugystė bei šių šalių karinis bendradarbiavimas su Rusija.

Labai sparčiai nusilpo ir kitas Izraelio kaimynas – Egiptas, kurio karinė mašina ilgam turės darbo savo šalyje. Egipte juk taip pat liejasi kraujas, visuomenė vis labiau skaidosi į dvi nesutaikomas stovyklas. Kol kas niekas nesiima prognozuoti įvykių eigos. Tikėtina, kad norėdami palaikyti tam tikrą tvarką kariškiai turės vis stipriau „veržti varžtus“, Europos Sąjungos ir kai kurių kitų šalių politikams čiulbaujant apie būtinumą rengti kuo „demokratiškesnius“ rinkimus. Atkreiptinas dėmesys ir dar į porą dalykų. Regione mažėja Irano draugų, vis menkesnis jame Rusijos vaidmuo. Tačiau pats arabų pasaulis radikalėja, nes daugėja karinės patirties ragavusių jaunų islamistų kovotojų, plinta šiitų ir sunitų priešstata, valstybėse religijos pagrindu stiprinami politiniai režimai. Tad tam tikrose vietose tam tikru laiku tikėtini nauji kruvini konfliktai. Deja.