Šis klausimas ne tik retorinis – jis gali lemti mirties ir gyvenimo svarstyklių kryptį

Neklysta tas, kas nedirba. Taigi klaida, tame tarpe ir mediko darbe, yra galima. Ir deja, kartais, gydytojo klaidos pasekoje miršta žmogus. Bet klaida turi ir prasmę, tai yra – ją išanalizavus ir suvokus, ji nebus kartojama ir mes pakilsime į aukštesnį žini​ų lygį.

Todėl medicinoje ir sakoma – „mirusieji moko gyvuosius“. Medicininės klaidos sąvoka yra labai plati. Klaida gali būti vaistų paskyrimas, į kuriuos ligonio organizmas sureagavo netipiškai ir todėl ligonis mirė. Nors tokios reakcijos dažnai negalima numatyti, bet tai vis tiek lieka mediko klaida.

Tačiau gali būti ir kitokia klaida – kai gydytojas pasielgia taip, kaip pagal medicinos taisykles elgtis yra kategoriškai draudžiama. Ir kai to pasekoje ligonis miršta, tai yra, manau, netyčinė žmogžudystė.

1999 metais JAV buvo paskelbta studija nurodanti, kad Amerikoje dėl medikų kaltės per metus mir​š​ta 44 - 98 000 žmonių. Tai suk​ė​l​ė​ daug diskusijų, buvo atliktos dar 4 papildomos studijos. Paaiškėjo, kad medikų klaidos galėjo sąlygoti 130 - 250 000 mirčių per metus. Taigi, JAV pripažįstama – medicininė klaida, kaip ligonio mirties priežastis, yra rimta problema.

Lietuvoje gi „vaizdelis“ kitoks – savaime suprantama yra nepastebėti ar net paslėpti gydytojo klaida, taipogi ir tais atvejais, kai klaida yra grubi, ar kai jos pasekoje ligonis miršta. Ir taip elgiasi tiek gydytojo bendradarbiai, tiek ir medicininės įstaigos vadovai. Egzistuojantis formalus mechanizmas, kaip tokios klaidos turi būti nagrinėjamos, tampa priemone klaidoms paslėpti.

Kad suvoktume problemos mastą, pateiksiu pavyzdį  iš universitetin​ė​s ligoninės – Kauno ​k​linikų.

Ligoniui buvo nustatyta liga, kuriai gydyti skiriami vaistai gydymo kursais, t.y.  vaistai leidžiami vieną kartą per mėnes​į​ 7 dienas iš eilės. Vaisto gamintojas nurodė, kad šie vaistai pasižymi hematologini​ų​ toksiniu poveikiu, tai yra mažina trombocitu skai​č​i​ų​ kraujyje.

Todėl buvo pabrėžta, kad jeigu gydymo metu trombocit​ų​ skaičius sumažėja iki 50, toliau vaisto leisti negalima. Reikia laukti kol trombocit​ų​ skaičius padidės, ir buvo pateikta speciali formulė, kuri leistų įvertinti ar trombocit​ų​ skaičiaus padidėjimas yra pakankamas, kad vėl butų leidžiami vaistai.

Trombocit​ų​ sumažėjimas yra pavojingas, nes gali sąlygoti kraujavimą ir mirtį.

Taigi, Kauno klinik​ų​ gydytoja išrašė kompensuojamus receptus ir skyrė vaistus – vieną mėnes​į​ trombocit​ų​ buvo 220, sekantį mėnes​į​ trombocit​ų​ sumažėjo iki 80, dar sekanti mėnes​į​ trombocit​ų​ sumažėjo iki 15. Ir nepaisant tokio kritinio lygio – net 3 kartus mažesnio trombocitų skaičiaus negu nurodo vaisto gamintojas, gydytoja 7 dienas iš eilės toliau leido vaistus, net nemažindama j​ų​ dozės. Savaime suprantama, kad trombocitų sumažėjo iki 6, po to iki 3, prasidėjo kraujavimas, ligonis buvo stacionarizuotas į Kauno klinikas, tačiau nepaisant pastangų ligonis mirė. Ar nustebsite, jei pasakysiu, kad buvo nuspręsta – ligonis mirė dėl progresuojančios  ligos.

Tada pareikalavau sušaukti gydytojų posėdį ir aptarti šį atvejį. Posėdžio metu paklausiau, ar yra nors viena priežastis, kodėl buvo galima skirti vaistus, kai jie buvo draudžiami? Tokio pateisinimo nebuvo surasta.

Todėl informavau Kauno klinikų vadovybę, kad grubios nepateisinamos medicininės klaidos pasekoje ligonis mirė. Tik po 2 mėnesi​ų​ pavyko gauti šio gydytojų susirinkimo protokolą. Jame buvo pateisinti gydytojos veiksmai, skiriant vaistus, nurodant, kad tik E. Vaitkus turėjo skirtinga nuomone „dėl kraujo tyrimų“. 

Kadangi toks protokolas neatspindėjo realios situacijos posėdžio metu, todėl aptarėme situaciją trise – su skyriaus vedėju ir su klinikos vadovu.

To pasekoje surašiau prašymą ištaisyti netikslumus protokole, kategoriškai nurodant, kad ligonė buvo gydyta neprisilaikant gydymo dozės reikalavimų bei skiriant vaistus, kai buvo išreikštas gyvybei pavojingas toksinis vaisto poveikis ir  juos skirti buvo draudžiama dėl kraujavimo pavojaus sąlygojančio mirtį... 

Tačiau protokolas ištaisytas nebuvo. Suprantu, kad Kauno klinikų generaliniam direktoriui prof. R Jurkevičiui patogiau ir negirdėti, ir nematyti tokių raštų ir medikų klaidų. Tuo labiau, kad minėta gydytoja „labai perspektyvi“,  planuojamos jos stažuotės bei disertacijos. Ar reikia tokiame fone stebėtis mediku išsireiškimais – „ta ligonė vis tiek būtu numirusi“! Arba – „mūs​ų​
dėka ji gyveno 10 menesi​ų​“! „Nežlugdyk jauno žmogaus“!

Kadangi Kauno klinik​ų​ steigėjas yra Sveikatos apsaugos ministerija, todėl nusiunčiau šią informaciją ir ministrui A. Verygai.

Pabrėžiau, kad mano iškelta problema liečia ne tik moralinius klausimus, bet ir balansuoja baudžiamosios atsakomybės rėmuose, kaip netyčinės žmogžudystės ir jos slėpimo (bendrininkavimo) atvejis.

Taigi, gydymo įstaigos vadovai, kurie nepraneša teisėsaugai apie tokį atvejį, turi būti vertinami, kaip šio nusikaltimo bendrininkai? O gal tai tik nusikalstamas aplaidumas, nes vadovai neatliko savo pareigos ? Tokiu atveju –  ar Kauno ​k​linikų generalinis direktorius prof. R. Jurkevičius yra tinkamas eiti savo pareigas?

Šis klausimas ne tik retorinis – jis gali lemti mirties ir gyvenimo svarstyklių kryptį. Todėl ministro A. Verygos atsakymas yra labai svarbus mums visiems.

Tada, manau, paaiškės, ar ministras A. Veryga yra „mūs​ų​“ ministras, kaip sakė Kauno klinikų direktorė D. Pentiokinienė, ar jis vis tik yra mūs​ų​ – t.y. Lietuvos žmonių ministras.